Neabejojame, jeigu paklaustumėt sutikto praeivio gatvėje, kas Lietuvoje vykdo teisingumą, be abejo daugelis atsakytų – Teismai. Tačiau ar daugelis žino, kad ši norma yra įtvirtinta  Lietuvos Respublikos Konstitucijos IX skirsnyje, kuriame sakoma „kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, kad teisėjas ir teismai vykdydami teisingumą yra nepriklausomi, kad teisėjai nagrinėdami bylas klauso tik įstatymų. “ Nors Konstitucija yra pagrindinis įstatymas, tačiau teismai vadovaujasi ir kitais teisės aktais (kodeksais, įstatymais, įsakymais, po įstatyminiais aktais), vienas tokių – Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – LR ABTĮ), kurio 5 straipsnyje yra įtvirtinta,  kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau ši įstatymo norma, kaip rodo „karti praktika“ teismams tampa tik deklaratyvaus pobūdžio ir praktiškai niekinė. LPS „Sandrauga“ buvo susidūrusi su precedentų neturinčiu atveju, kadangi niekaip negalėjo Lietuvos vyriausiajam teismui pateikti apeliacinio skundo, kurį jau kelis kartus  buvo atsisakyta priimti, tik dėl teismo pozicijos. Kiekvieną kartą atsisakant priimti ir nagrinėti LPS „Sandrauga“ apeliacinį skundą iškeliami vis nauji motyvai, neva: 1) apeliaciniame skunde kelti nauji reikalavimai  arba 2) apeliacinį skundą padavė įgaliojimų neturintis atstovas. Tačiau LPS „Sandrauga“ rankų nenuleido, ginčijo kiekvieną teismo nutartį ir įrodinėjo, kad teismai ne tik netiksliai interpretuoja įstatymus, bet ir taiko negaliojančias teisės normas.

Laikas ėjo, nutartys buvo priėminėjamos vis naujos, teisėjai keitėsi, kol pagaliau LPS „Sandraugai“ pavyko tam tikra žodžio prasme „pramušti sieną“ ir pagaliau apeliacinis skundas pasiekė vyriausiąjį administracinį teismą.  „Netikiu, kad koks nors advokatas, įvertindamas savo, kaip teisininko karjerą  perspektyvas būtų  kovojęs su teismu, kaip tai padarė ,,Sandrauga“- kalbėjo LPS ,,Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis. Įvertindami visą pasiruošimą ir kvalifikacinius reikalavimus neišvengiamai pagalvoji apie paprastus žmones, kurie neturi jokio teisinio išsilavinimo, jokios teisinės praktikos ir kuriuos gyvenimo likimas įsuka į „teismų maratoną“. Be išvedžiojimų pagalvokite, kas su tokiais žmonėmis nutinka ir kodėl Teismų sistema tokia sudėtinga, neprieinama paprastiems žmonėms, kam naudinga tokia tvarka ir kodėl įstatymo leidėjui labiau rūpi narkotinių medžiagų naudojimo įteisinimas, kovos su pelėmis įstatymo projektai nei žmogaus teisių gynimas valstybinėse institucijose ir teismuose – pabrėžė LPS ,,Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis.  Straipsnio  autorė taip pat kviečia  nors minutę pagalvoti ir atėjus metui priimti sprendimą vadovautis ne emocija, o faktais ir darbais.

Priminsime, kad Lietuvoje iš 19 institucijų  teismais pasitiki  mažiau nei  vienas trečdalis visuomenės. Teismams  jau daugiau nei 20 metų  žmonės skiria tik 15-16  vietą.

Kai dingsta teisingumas, jau niekas žmonių gyvenimo negali padaryti vertingu.‘ I Kantas

.

Rūta Gelžinė

Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ teikia siūlymą Lietuvos Respublikos vyriausybei dėl minimalaus atlyginimo didinimo (MMA). Profesinė sąjunga siūlo didinti minimalią algą pagal Europos Komisijos (EK) rekomenduojamą formulę, kad  MMA sudarytų 50 %  nuo šalies vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio ( VMDU),  kuris šiuo metu siekia apie 1730 eurų per mėnesį. Įvertinant  infliacijos tendencijas, ir EK rekomendacijas Lietuvos profesinė sąjunga ,,Sandrauga“ siūlo MMA didinti iki 864 eurų per mėnesį. Tai iš esmės keistų situaciją.

Kadangi minimalų atlyginimą  Lietuvoje gauna apie 130 tūkstančių dirbančiųjų, tai reiškia kad infliacijai kylant  ši dirbančiųjų grupė bus labiausiai pažeidžiama darbo rinkoje.

Remiantis moksline literatūra minimalaus atlyginimo dydžio didinimas turi būti proporcingas atsižvelgiant į pragyvenimo lygį ir infliacijos dydį. Auganti infliacija visame pasaulyje neišvengiamai persidavė ir palietė Lietuvą. Mūsų šalyje nuo balandžio iki birželio 3d. imtinai infliacija  siekia 18,5%. Vadinasi  perkamoji galia prekėms ir paslaugoms žmogui, gaunančiam minimalią algą, sumažėjo 130 eurų. Pagal ekonomistų paskaičiavimus infliacija 2022 metų  3-čią ketvirtį turėtų stabilizuotis.

Moksliniai tyrimai rodo, kad MMA didinimas prisideda prie nedarbo mažėjimo, nes didesnis atlygis skatina į darbo rinką sugrįžti ilgalaikius bedarbius. Sumažėjus bedarbių skaičiui padidėja dirbančiųjų sumokami mokesčiai valstybei, todėl didėja biudžetas iš kurio būtų galima didinti atlyginimus dirbantiesiems.

Minimalią algą padidinus iki 864 Eur. suveiks ,,likti ir dirbti Lietuvoje“ į užsienį išvykstantiems darbuotojams taisyklė, nes Europos šalių eiliškume pagal minimalios algos dydį  Lietuva iš 14 –os  vietos pakiltų į  pirmą ES šalių dešimtuką.

Taip pat darbas už minimalų atlygį neskatina didesnio produktyvumo. Kai asmuo nuolatos gauna darbo užmokestį iš kurio jis negali pragyventi visos priemonės skatinančios motyvaciją, lojalumą, efektyvumą bei veiklos plėtrą yra silpnos.

Padidinus MMA būtų pagerintas darbuotojų pragyvenimo lygis. Tai reikštų laimingesnę ir lojalesnę visuomenę, stabilesnius darbo santykius, ir tvirtą gerovės valstybės kūrimo pradžią.

Kęstutis Juknis

Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ teisininkai parengė Ignalinos rajono savivaldybės kolektyvinę sutartį, kuri atitinka Europos sąjungos standartus ir reikalavimus. Kolektyvinė sutartis normalizuoja ir stabilizuoja darbo santykius valstybės tarnyboje, garantuoja išmokas, garantijas. Tik nedaugelis profesinių sąjungų gali savarankiškai paruošti kolektyvines sutartis ir teikti jas pasirašymui. Visoje Respublikoje yra paruošta apie  tūkstantį  kolektyvinių sutarčių, iš kurių 224 yra galiojančios šiuo metu, ir veikiančios viešajame sektoriuje. Dalis iš jų yra tik „trafaretinės“ arba deklaracijų mišinys, kurios niekaip nepateisina darbuotojų ar valstybės tarnautojų lūkesčių. LPS „Sandrauga“ ruoštuose kolektyvinėse sutartyse yra įtvirtinta net finansinė pagalba žmogui susirgus, operacijos metu, nelaimės atveju. Taip pat kolektyvinė sutartis numato paramą ir ne profesinės sąjungos nariams. Sutartis yra svarbi ir administracijai, kadangi yra apsidraudžiama nuo visų kraštutinių priemonių pvz. streikas, protestai, piketai. Kaip žinome streiką rengti gali tik profesinės sąjungos. Labai svarbus klausimas yra ir išeitinės išmokos , kurios darbo santykiuose užima aukštą skalę, todėl tik su tuo nesusiduriantis žmogus gali kalbėti, kad profesinė sąjunga yra tik tai praeities palikimas. Kaip tik profesinė sąjungos yra perspektyvus ateities reiškinys, kadangi  viskas bus sprendžiama kolektyvinėmis sutartimis. Verta pažymėti, kad Ignalinos rajono savivaldybė yra inovatyvi, įžvelgianti perspektyvinę naudą, mato, kad tokį kelią renkasi ir senosios Europos sąjungos šalys. Kai tuo tarpu kitos savivaldybės vangiai kalba apie kolektyvines sutartis, ši administracija imasi spręsti šiuos klausimus. Savivaldybės vadovas ir administracija supranta, kad kolektyvinės sutartys yra ateities garantas darbo santykiuose.

Profesinė sąjunga – dirbančių, turinčių profesiją asmenų susivienijimas jų darbinėms, profesinėms teisėms bei interesams ginti, siekti savo narių gerovės.  Vien profesinės sąjungos apibrėžime yra pasakoma, kad tai yra darbuotojų apsauga nuo darbdavio piktnaudžiavimo darbiniuose santykiuose.

Profesinė sąjunga yra neatsiejama darbo santykių dalis, kuri užtikrina tinkamus darbinius santykius tarp darbdavio ir darbuotojų. Jauniems žmonėms darbo rinkoje yra labai aktualu jungtis į profesines sąjungas, nes jaunas darbuotojas dar tik pradedantis karjerą gali padaryti klaidų, o tai yra normalu, nes visi mes esame žmonės ir darome klaidų pradėdami kažką naujo. Profesinė sąjunga gina savo narius darbiniuose santykiuose, kad užtikrintų teisingą darbo aplinką, atlygį už darbą, kad darbdavys neviršytų savo įgaliojimų ir netaikytų mobingo, jei darbuotojui atliekant darbą įvyko darbo drausmės pažeidimas. Be to, profesinė sąjunga stengiasi užtikrinti darbuotojams geriausias kokias tik įmanoma sąlygas darbe ir reikiamas sąlygas atlikti darbui, kurias turi sudaryti darbdavys.

Kodėl  Lietuvoje žmonės vangiai stoja  į profesines sąjungas ? Tam yra keletas paaiškinimų.

Postsovietinio sindromo įtaka. Žmonės galvoja, kad dalyvaudami profsąjungų judėjime sugaiš daug brangaus laiko, galbūt prieš save nuteiks vadovus, o ar pasieks reikiamą ir norimą rezultatą, nėra aišku. Tad jei darbuotojui atlyginimas atrodo pernelyg mažas, jis verčiau imasi papildomo darbo negu derybų su darbdaviu.   30- metų besitęsianti nevykusi politika privertė labai daug jaunimo emigruoti. Daugiau liko 50-mečių ir vyresnių, kurie dirbo, kūrė sovietiniais laikais. Jie taip išmokę, nelinkę sakyti savo nuomonės ir kovoti už savo teises. Žinių trūkumas  ( jų neskelbiant per visuomenės informavimo priemones) ir liberalizmo ideologija (kur ignoruojami kolektyviniai sprendimai) lemia iš principo laisvo jaunimo nenorą dalyvauti valstybės valdyme. Akivaizdu, kad kapitalo ideologija tik ir siekia tokios padėties. Profsąjungos šiuo atveju gali stengtis aktyvinti savo veiklą visais būdais, tačiau tvirtas užnugaris, jėgos svertas yra aktyvūs žmonės. Vienintelis receptas – žmonėms turi rūpėti, kas šiandien vyksta valstybėje. O tai šiandieninėje Lietuvoje ir matosi. Jaunimas žiūri toliau ir akyliau į priekį, nes mato kas vyksta vakaruose, kokios sąlygos darbuotojams yra sukuriamos ir suteikiamos. Jaunosios kartos atstovai išsako savo nuomonę, tačiau kaip ne keista į demonstracijas dažniau išeina dėl tarptautinių procesų, nei dėl savo socialinių reikalavimų arba savo šalies interesų gynimo. Jaunimas  dažniau kritikuoja ne tik valdžią, bet ir profsąjungas.  Konstruktyvi kritika visą laiką verčia visus tobulėti.

Todėl pačiam jaunimui reikia būti dar labiau aktyvesniu ir užsitikrinti savo gerovę. Pavyzdžiui, Prancūzijoje profesinėse sąjungose nėra daug narių, tačiau yra labai didelis visuomenės palaikymas joms, o kova už socialines, ekonomines teises yra gerbiama. Būtent todėl vakarų valstybėse yra stiprios profesinės sąjungos, nes visuomenė pati palaiko tokią kovą už gerą darbo sąlygų užtikrinimą, ir proporcingai gerą darbo užmokestį, kurio nusipelnė darbuotojas. Nes palaikymas iš visuomenės profsąjungoms yra pats svarbiausias ginklas kovojant už darbuotojų teises ir jų užtikrinimą.

Būti profesinės sąjungos nariu yra labai naudinga kiekvienam piliečiui, o ypač jaunam darbuotojui, nes nariai gauna papildomas dienas atostogoms (remiantis kolektyvine sutartimi) prie jau turimų kasmetinių atostogų, bei kelias dienas sveikatingumui gerinti. Darbuotojams būnant vieningiems ir solidariems vienas kitų atžvilgiu, darbdaviui bus sunku manipuliuoti savo galia ir  įveikti tvirtą kaip kumštį kolektyvą, už kurio nugaros yra stovinti profesinė sąjunga, kuri visada pasiruošusi atstovauti darbuotojus, užtikrinti jų interesų atstovavimą ir gynybą kilusiuose nesusipratimuose ir klausimuose. Manau, tik esant organizacijoje, esant vieningiems galima sėkmingai ir daug lengviau užtikrinti savo darbo, socialines teises, kad nebūtume laikomi vien tik liberalizmo elementais  laisvosios rinkos ir kapitalizmo sistemoje.

Agnė Gelžinė

Ne vienas ,,Sandrauga“ narys klausia apie kainų beprotišką  kilimą ir  artimiausią ateitį, kas laukia mūsų visuomenės. Viešoje informacijoje apie tai labai mažai diskutuojama, nes politikai eksploatuoja kitas  tai pat svarbias temas ir dažniausiai rūpinasi tik jiems atrodančiais svarbesniais klausimais. Apie artėjantį skurdą kalbėti vengiama. Skurdo rizikos lygis Lietuvoje 2021 m. sumažėjo 0,9 procentinio punkto, o absoliutaus skurdo lygis – 1,2 procentinio punkto. Bet kylant kainoms, ir lėtas atlyginimų kylimas neigiamai paveikia visuomenę. Skurdo lygis Lietuvoje išlieka vienu didžiausiu Europos Sąjungoje.Skurdo lygis tarp jaunų žmonių nuo 2013 m. iki 2021 metų  sumažėjo 9,7 procento, tačiau pensinio amžiaus žmonių tarpe padidėjo 16,5 procento. Išmokoms augant irgerėjant ekonomikai, yra palaikomas skurdas, nes kainos vis tiek išlieka aukštos. Bet nemokant išmokų, skurdo lygis vis augtų ir taptų nebekontroliuojamas, žmonės paprasčiausiai neįpirktų paprasčiausių būtinųjų prekių.

Minint spalio 17 dieną, Tarptautinę kovos su skurdu dieną, prisimename reikšmingas mums, Lietuvos gyventojams, dienas. Tokias dienas, kai infliacija šoktelėjo nemažą procentą per trumpą laiką. Tai gali sukelti žmonėms šoką, ypatingai tiems, kurie gauna mažesnes ir minimalias pajamas. Diena skirta paminėti labiausiai skurstančius asmenis ir kartu siekti žmogaus teisių, jog su skurdu būtų kovojama ir tokie žmonės nebūtų socialiai atskirti.

Didžiausias skurdo rizikos lygis buvo 65 metų ir vyresnių asmenų amžiaus grupėje. 2021 m. jis sudarė 35,9 proc. ir, palyginti su 2020 m., beveik nepasikeitė. Vidutinė senatvės pensija pajamų tyrimo laikotarpiu (2020 m.) buvo 376,5 EUR ir sudarė 78 proc. skurdo rizikos ribos. Vidutinė senatvės pensija jau kelerius metus yra mažesnė už skurdo rizikos ribą, o pajamų tyrimo laikotarpiu šis skirtumas dar padidėjo: vidutinė senatvės pensija išaugo mažiau nei skurdo rizikos riba.

Darbas už minimalų atlyginimą neapsaugojo nuo skurdo rizikos: iš minimalios algos atėmus pajamų mokestį ir socialinio draudimo įmokas, disponuojamosios pajamos, neturint pajamų iš kitų šaltinių, būtų 7,4 proc. mažesnės už skurdo rizikos ribą.

Kaip dar yra kovojama su skurdu ir kada galime laukti atokvėpio nuo kainų kilimo? Ar ateityje jos mažės? 1999 m. įsigaliojus Amsterdamo sutarčiai, kaip vienas iš politikos tikslų buvo įtrauktas socialinės atskirties panaikinimas. Europos komisija įtraukė į savo veiksmų planą iki 2030 metų sumažinti skurdą tarp žmonių, kurie labiausiai skurdą jaučia, bent jau 15 milijonų. Parlamentas ir Taryba priėmė reglamentą, kurio tikslas yra skurstantiems asmenims teikti materialinė pagalbą. Siekiant bent kiek sumažinti skurdą, galima padėti darbingiems žmonėms kilti karjeros laiptais ir užimti geresnes pareigas darbo rinkoje, padėti uždirbti daugiau. Suteikti galimybę naudotis kokybiškomis socialinėmis paslaugomis, kaip paramos įsigyjant būstą, vaikų priežiūros paslaugos. Kainos kyla dėl gamybos didesnių kainų, brangsta iškasenos, nafta, mediena, žemės ūkio produkcija. Natūraliai kylanti paklausa, nors tai gali būti ir geras ženklas, nes tai reikštų, jog žmonės išgali įsigyti daugiau prekių. Pinigų emisija taip pat lemia infliaciją. Taip norima paskatinti ekonomiką ir sukurti daugiau darbo vietų. Kaip ir buvo minėta, išteklių stygius, tokių kaip gamtinių dujų ir anglių, privertė kelti kainas. Bet kainų šuolis gali pamažu imti ir slūgti. Tikimasi, kad per likusį šių metų laikotarpį infliacijos lygis dar labiau sumažės, bet greičiausiai 2022 m. baigsis vis dar aukštu infliacijos lygiu. 2023 metais norma turėtų kristi sparčiau – iki metų pabaigos gali sumažėti iki 3,0 proc.

Reaguojant į tolesnį kainų augimą, Vyriausybė pristatė 2,26 mlrd. eurų finansinių priemonių paketą, kuriuo siekiama stiprinti gyventojų perkamąją galią bei didinti energetinę nepriklausomybę. Siūloma didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD), senatvės pensijas, šalpos išmokas ir vaiko pinigus, plėsti šildymo kompensacijų gavėjų ratą. Taip pat ministrų kabinetas siūlo subsidijuoti dalį dujų ir elektros kainų tiek žmonėms, tiek verslui, o siekiant išsaugoti verslo konkurencingumą, rengiamos pagalbos schemos pagal Europos Komisijos patvirtintą komunikatą.

Itin svarbu, kad numatyta didinti pajamas mažiausiai pasiturintiems gyventojams – pensijas, NPD, valstybės remiamų pajamų dydį ir kt.

Padarinių dėl išaugusių energijos išteklių kainų švelninimui Vyriausybė siūlo skirti 832 mln. eurų. Tuo metu žmonių pajamų didinimui būtų skiriami 315,3 mln. eurų. NPD siūloma didinti iki 540 eurų, o tam prireiktų 103 mln. eurų valstybės biudžeto lėšų. Minimalią mėnesinę algą gaunantiems pajamos dėl šio siūlymo turėtų augti papildomai 16 eurų. Tai nėra daug palyginti su kainų šuoliais. Taip pat siūloma 30,3 mln. eurų skirti didinant šildymo kompensacijų išmokas, taip išplečiant ir jų gavėjų ratą. Šalpos ir valstybės pensijų padidinimui būtų skiriama 75,72 mln. eurų, dėl to senatvės pensijos turintiems būtinąjį stažą augtų maždaug 24 eurais per mėnesį. Nors ir labai pavėluotai, tačiau investicijoms į šalies energetinės nepriklausomybės didinimą numatyta skirti 1,1 mlrd. eurų, iš kurių didžioji dalis numatyta renovacijų investicijų platformai (275 mln. eurų) ir subsidijoms „žaliajai renovacijai“ (277 mln. eurų). Energetinei nepriklausomybei stiprinti taip pat siūloma skirti 192,8 mln. eurų valstybės projektams. Iš šių lėšų 200 MW galios energijos baterijų parkų plėtrai būtų skirta 100 mln. eurų, ir viešųjų pastatų renovacijai.