Pasiėmę darbo kodeksą arba  panaršę internete  galime suprasti, kad Lietuvos Respublikos Trišalė Taryba ( TT) yra lygiateisiais partnerystės pagrindais ( darbdavių, profsąjungų, vyriausybės) sudaryta patariamoji institucija, kuri svarsto, išklauso ir priima rekomendacinius sprendimus socialinės, ekonominės ir darbo politikos klausimais. TT rekomendaciniais sprendimais gali remtis ir nesiremti seimas, vyriausybė kitos valstybinės valdžios institucijos.  Vienas iš svarbiausių TT tikslų, sprendžiant klausimus yra užtikrinti santarvę visuomenėje. Europos šalyse taip pat yra dvišalės ( darbdaviai ir profsąjungos) ir trišalės tarybos, komisijos sudarytos  iš darbdavių, profsąjungų ir vyriausybės atstovų. Darbas Trišalėje taryboje ir jos komisijose yra neapmokamas.   LPS ,,Sandrauga“ buvo atkreipusi dėmesį, kad norint tinkamai atlikti savo pareigas, įsigilinti į teikiamus projektus Tarybos nariams turėtų būti kompensuojamos nors transporto, kelionės, darbo komisijose, Tarybos posėdžiuose laikas tačiau į tai nebuvo tinkamai reaguota, manant, kad atstovai turi dirbti nemokamai.  Nors kokybiškam ir profesionaliam atstovavimui Trišalės tarybos posėdyje reikalinga skirti taip pat nemažai, laiko tai ir pasiruošimas posėdžiui (susipažinimas su darbotvarke, susipažinimas atsiųsta ir kt.  medžiaga), o ir pats dalyvavimas posėdžiuose, kurie kartais užtrunka net iki 3 valandų.  Viskas lygtai atrodo labai puiku ir gražu, nes rodos vien pasakymas Trišalė Taryba, daug ką reiškiantis ir pasakantis, tačiau tai tik „skambūs žodžiai“. O iš tiesų, praktiškai trišalė taryba  jokių galių neturi, tai tik patariamoji  institucija, kurios rekomenduojami sprendimai vienoje ar kitoje ar tai būtų socialinėje, ar tai ekonominėje ar darbo srityje yra priklausomi nuo „politinių vėjų“, o aiškiau nuo esamos politinės situacijos Šalyje.

Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ jau eilę metų yra Trišalės tarybos narė, todėl pagal praktiką gali drąsiai teigti kad svarbiausi Jūsų darbo klausimai, socialinės garantijos sprendžiami vietoje, per kolektyvinę sutartį. Visi garsiųjų patariamųjų institucijų posėdžiai taip ir lieka patariamais posėdžiais. Manome kad daugelis mūsų narių supras esme kad dėl geresnių rezultatų reikalingas darbas vietoje.

Visus su Joninių šventę paparčio žiedo beieškant, gražios ir šiltos vasaros.

Rūta Geležinė

Neabejojame, jeigu paklaustumėt sutikto praeivio gatvėje, kas Lietuvoje vykdo teisingumą, be abejo daugelis atsakytų – Teismai. Tačiau ar daugelis žino, kad ši norma yra įtvirtinta  Lietuvos Respublikos Konstitucijos IX skirsnyje, kuriame sakoma „kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, kad teisėjas ir teismai vykdydami teisingumą yra nepriklausomi, kad teisėjai nagrinėdami bylas klauso tik įstatymų. “ Nors Konstitucija yra pagrindinis įstatymas, tačiau teismai vadovaujasi ir kitais teisės aktais (kodeksais, įstatymais, įsakymais, po įstatyminiais aktais), vienas tokių – Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – LR ABTĮ), kurio 5 straipsnyje yra įtvirtinta,  kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau ši įstatymo norma, kaip rodo „karti praktika“ teismams tampa tik deklaratyvaus pobūdžio ir praktiškai niekinė. LPS „Sandrauga“ buvo susidūrusi su precedentų neturinčiu atveju, kadangi niekaip negalėjo Lietuvos vyriausiajam teismui pateikti apeliacinio skundo, kurį jau kelis kartus  buvo atsisakyta priimti, tik dėl teismo pozicijos. Kiekvieną kartą atsisakant priimti ir nagrinėti LPS „Sandrauga“ apeliacinį skundą iškeliami vis nauji motyvai, neva: 1) apeliaciniame skunde kelti nauji reikalavimai  arba 2) apeliacinį skundą padavė įgaliojimų neturintis atstovas. Tačiau LPS „Sandrauga“ rankų nenuleido, ginčijo kiekvieną teismo nutartį ir įrodinėjo, kad teismai ne tik netiksliai interpretuoja įstatymus, bet ir taiko negaliojančias teisės normas.

Laikas ėjo, nutartys buvo priėminėjamos vis naujos, teisėjai keitėsi, kol pagaliau LPS „Sandraugai“ pavyko tam tikra žodžio prasme „pramušti sieną“ ir pagaliau apeliacinis skundas pasiekė vyriausiąjį administracinį teismą.  „Netikiu, kad koks nors advokatas, įvertindamas savo, kaip teisininko karjerą  perspektyvas būtų  kovojęs su teismu, kaip tai padarė ,,Sandrauga“- kalbėjo LPS ,,Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis. Įvertindami visą pasiruošimą ir kvalifikacinius reikalavimus neišvengiamai pagalvoji apie paprastus žmones, kurie neturi jokio teisinio išsilavinimo, jokios teisinės praktikos ir kuriuos gyvenimo likimas įsuka į „teismų maratoną“. Be išvedžiojimų pagalvokite, kas su tokiais žmonėmis nutinka ir kodėl Teismų sistema tokia sudėtinga, neprieinama paprastiems žmonėms, kam naudinga tokia tvarka ir kodėl įstatymo leidėjui labiau rūpi narkotinių medžiagų naudojimo įteisinimas, kovos su pelėmis įstatymo projektai nei žmogaus teisių gynimas valstybinėse institucijose ir teismuose – pabrėžė LPS ,,Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis.  Straipsnio  autorė taip pat kviečia  nors minutę pagalvoti ir atėjus metui priimti sprendimą vadovautis ne emocija, o faktais ir darbais.

Priminsime, kad Lietuvoje iš 19 institucijų  teismais pasitiki  mažiau nei  vienas trečdalis visuomenės. Teismams  jau daugiau nei 20 metų  žmonės skiria tik 15-16  vietą.

Kai dingsta teisingumas, jau niekas žmonių gyvenimo negali padaryti vertingu.‘ I Kantas

.

Rūta Gelžinė

Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ teikia siūlymą Lietuvos Respublikos vyriausybei dėl minimalaus atlyginimo didinimo (MMA). Profesinė sąjunga siūlo didinti minimalią algą pagal Europos Komisijos (EK) rekomenduojamą formulę, kad  MMA sudarytų 50 %  nuo šalies vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio ( VMDU),  kuris šiuo metu siekia apie 1730 eurų per mėnesį. Įvertinant  infliacijos tendencijas, ir EK rekomendacijas Lietuvos profesinė sąjunga ,,Sandrauga“ siūlo MMA didinti iki 864 eurų per mėnesį. Tai iš esmės keistų situaciją.

Kadangi minimalų atlyginimą  Lietuvoje gauna apie 130 tūkstančių dirbančiųjų, tai reiškia kad infliacijai kylant  ši dirbančiųjų grupė bus labiausiai pažeidžiama darbo rinkoje.

Remiantis moksline literatūra minimalaus atlyginimo dydžio didinimas turi būti proporcingas atsižvelgiant į pragyvenimo lygį ir infliacijos dydį. Auganti infliacija visame pasaulyje neišvengiamai persidavė ir palietė Lietuvą. Mūsų šalyje nuo balandžio iki birželio 3d. imtinai infliacija  siekia 18,5%. Vadinasi  perkamoji galia prekėms ir paslaugoms žmogui, gaunančiam minimalią algą, sumažėjo 130 eurų. Pagal ekonomistų paskaičiavimus infliacija 2022 metų  3-čią ketvirtį turėtų stabilizuotis.

Moksliniai tyrimai rodo, kad MMA didinimas prisideda prie nedarbo mažėjimo, nes didesnis atlygis skatina į darbo rinką sugrįžti ilgalaikius bedarbius. Sumažėjus bedarbių skaičiui padidėja dirbančiųjų sumokami mokesčiai valstybei, todėl didėja biudžetas iš kurio būtų galima didinti atlyginimus dirbantiesiems.

Minimalią algą padidinus iki 864 Eur. suveiks ,,likti ir dirbti Lietuvoje“ į užsienį išvykstantiems darbuotojams taisyklė, nes Europos šalių eiliškume pagal minimalios algos dydį  Lietuva iš 14 –os  vietos pakiltų į  pirmą ES šalių dešimtuką.

Taip pat darbas už minimalų atlygį neskatina didesnio produktyvumo. Kai asmuo nuolatos gauna darbo užmokestį iš kurio jis negali pragyventi visos priemonės skatinančios motyvaciją, lojalumą, efektyvumą bei veiklos plėtrą yra silpnos.

Padidinus MMA būtų pagerintas darbuotojų pragyvenimo lygis. Tai reikštų laimingesnę ir lojalesnę visuomenę, stabilesnius darbo santykius, ir tvirtą gerovės valstybės kūrimo pradžią.

Kęstutis Juknis

Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ teisininkai parengė Ignalinos rajono savivaldybės kolektyvinę sutartį, kuri atitinka Europos sąjungos standartus ir reikalavimus. Kolektyvinė sutartis normalizuoja ir stabilizuoja darbo santykius valstybės tarnyboje, garantuoja išmokas, garantijas. Tik nedaugelis profesinių sąjungų gali savarankiškai paruošti kolektyvines sutartis ir teikti jas pasirašymui. Visoje Respublikoje yra paruošta apie  tūkstantį  kolektyvinių sutarčių, iš kurių 224 yra galiojančios šiuo metu, ir veikiančios viešajame sektoriuje. Dalis iš jų yra tik „trafaretinės“ arba deklaracijų mišinys, kurios niekaip nepateisina darbuotojų ar valstybės tarnautojų lūkesčių. LPS „Sandrauga“ ruoštuose kolektyvinėse sutartyse yra įtvirtinta net finansinė pagalba žmogui susirgus, operacijos metu, nelaimės atveju. Taip pat kolektyvinė sutartis numato paramą ir ne profesinės sąjungos nariams. Sutartis yra svarbi ir administracijai, kadangi yra apsidraudžiama nuo visų kraštutinių priemonių pvz. streikas, protestai, piketai. Kaip žinome streiką rengti gali tik profesinės sąjungos. Labai svarbus klausimas yra ir išeitinės išmokos , kurios darbo santykiuose užima aukštą skalę, todėl tik su tuo nesusiduriantis žmogus gali kalbėti, kad profesinė sąjunga yra tik tai praeities palikimas. Kaip tik profesinė sąjungos yra perspektyvus ateities reiškinys, kadangi  viskas bus sprendžiama kolektyvinėmis sutartimis. Verta pažymėti, kad Ignalinos rajono savivaldybė yra inovatyvi, įžvelgianti perspektyvinę naudą, mato, kad tokį kelią renkasi ir senosios Europos sąjungos šalys. Kai tuo tarpu kitos savivaldybės vangiai kalba apie kolektyvines sutartis, ši administracija imasi spręsti šiuos klausimus. Savivaldybės vadovas ir administracija supranta, kad kolektyvinės sutartys yra ateities garantas darbo santykiuose.

Profesinė sąjunga – dirbančių, turinčių profesiją asmenų susivienijimas jų darbinėms, profesinėms teisėms bei interesams ginti, siekti savo narių gerovės.  Vien profesinės sąjungos apibrėžime yra pasakoma, kad tai yra darbuotojų apsauga nuo darbdavio piktnaudžiavimo darbiniuose santykiuose.

Profesinė sąjunga yra neatsiejama darbo santykių dalis, kuri užtikrina tinkamus darbinius santykius tarp darbdavio ir darbuotojų. Jauniems žmonėms darbo rinkoje yra labai aktualu jungtis į profesines sąjungas, nes jaunas darbuotojas dar tik pradedantis karjerą gali padaryti klaidų, o tai yra normalu, nes visi mes esame žmonės ir darome klaidų pradėdami kažką naujo. Profesinė sąjunga gina savo narius darbiniuose santykiuose, kad užtikrintų teisingą darbo aplinką, atlygį už darbą, kad darbdavys neviršytų savo įgaliojimų ir netaikytų mobingo, jei darbuotojui atliekant darbą įvyko darbo drausmės pažeidimas. Be to, profesinė sąjunga stengiasi užtikrinti darbuotojams geriausias kokias tik įmanoma sąlygas darbe ir reikiamas sąlygas atlikti darbui, kurias turi sudaryti darbdavys.

Kodėl  Lietuvoje žmonės vangiai stoja  į profesines sąjungas ? Tam yra keletas paaiškinimų.

Postsovietinio sindromo įtaka. Žmonės galvoja, kad dalyvaudami profsąjungų judėjime sugaiš daug brangaus laiko, galbūt prieš save nuteiks vadovus, o ar pasieks reikiamą ir norimą rezultatą, nėra aišku. Tad jei darbuotojui atlyginimas atrodo pernelyg mažas, jis verčiau imasi papildomo darbo negu derybų su darbdaviu.   30- metų besitęsianti nevykusi politika privertė labai daug jaunimo emigruoti. Daugiau liko 50-mečių ir vyresnių, kurie dirbo, kūrė sovietiniais laikais. Jie taip išmokę, nelinkę sakyti savo nuomonės ir kovoti už savo teises. Žinių trūkumas  ( jų neskelbiant per visuomenės informavimo priemones) ir liberalizmo ideologija (kur ignoruojami kolektyviniai sprendimai) lemia iš principo laisvo jaunimo nenorą dalyvauti valstybės valdyme. Akivaizdu, kad kapitalo ideologija tik ir siekia tokios padėties. Profsąjungos šiuo atveju gali stengtis aktyvinti savo veiklą visais būdais, tačiau tvirtas užnugaris, jėgos svertas yra aktyvūs žmonės. Vienintelis receptas – žmonėms turi rūpėti, kas šiandien vyksta valstybėje. O tai šiandieninėje Lietuvoje ir matosi. Jaunimas žiūri toliau ir akyliau į priekį, nes mato kas vyksta vakaruose, kokios sąlygos darbuotojams yra sukuriamos ir suteikiamos. Jaunosios kartos atstovai išsako savo nuomonę, tačiau kaip ne keista į demonstracijas dažniau išeina dėl tarptautinių procesų, nei dėl savo socialinių reikalavimų arba savo šalies interesų gynimo. Jaunimas  dažniau kritikuoja ne tik valdžią, bet ir profsąjungas.  Konstruktyvi kritika visą laiką verčia visus tobulėti.

Todėl pačiam jaunimui reikia būti dar labiau aktyvesniu ir užsitikrinti savo gerovę. Pavyzdžiui, Prancūzijoje profesinėse sąjungose nėra daug narių, tačiau yra labai didelis visuomenės palaikymas joms, o kova už socialines, ekonomines teises yra gerbiama. Būtent todėl vakarų valstybėse yra stiprios profesinės sąjungos, nes visuomenė pati palaiko tokią kovą už gerą darbo sąlygų užtikrinimą, ir proporcingai gerą darbo užmokestį, kurio nusipelnė darbuotojas. Nes palaikymas iš visuomenės profsąjungoms yra pats svarbiausias ginklas kovojant už darbuotojų teises ir jų užtikrinimą.

Būti profesinės sąjungos nariu yra labai naudinga kiekvienam piliečiui, o ypač jaunam darbuotojui, nes nariai gauna papildomas dienas atostogoms (remiantis kolektyvine sutartimi) prie jau turimų kasmetinių atostogų, bei kelias dienas sveikatingumui gerinti. Darbuotojams būnant vieningiems ir solidariems vienas kitų atžvilgiu, darbdaviui bus sunku manipuliuoti savo galia ir  įveikti tvirtą kaip kumštį kolektyvą, už kurio nugaros yra stovinti profesinė sąjunga, kuri visada pasiruošusi atstovauti darbuotojus, užtikrinti jų interesų atstovavimą ir gynybą kilusiuose nesusipratimuose ir klausimuose. Manau, tik esant organizacijoje, esant vieningiems galima sėkmingai ir daug lengviau užtikrinti savo darbo, socialines teises, kad nebūtume laikomi vien tik liberalizmo elementais  laisvosios rinkos ir kapitalizmo sistemoje.

Agnė Gelžinė