Nors šiandien profsąjungų judėjimui  svarbi diena, birželio 8 dieną 1999 metais Lietuva pirmą kartą išrinkta į Tarptautinės darbo organizacijos valdymo tarybą. Šiandien pasiekti vieningo susitarimo kaip visuomet nepavyko.

Normalu, kad organizacijos turi skirtingus tikslus ir atstovauja skirtingus interesus, bet   klausimų atidėliojimo tradicija, kenkia Trišalės Tarybos (TT) autoritetui. Juk TT turėtų būti demokratijos įgyvendinimo įrankis ir parama Vyriausybei ir Parlamentui, rasti kompromisus socialinės ir ekonominės politikos klausimais. Apmaudu, kol vieni aiškina ką daryti reikia, o kiti sako, kad nereikia daryti, valdininkai padaro kaip jiems patogu.

Kadangi pagal Darbo Kodekse numatytus nuostatus MMA mokama tik už nekvalifikuotą darbą, tai minimalios algos didėjimas veikia kaip darbo rinkos konkurencingumą skatinantis veiksnys, įtakojantis ir kitų dirbančiųjų atlyginimų augimą.

Darbdaviai visuomet kalba apie darbo našumo ir atlygio už darbą priešpriešą. Kai tik prasideda diskusija apie MMA didinimą pagrindinis darbdavių argumentas būna menkas dirbančiųjų darbo našumas. Nenorėčiau dalintis vadybos teorijomis, bet manau reiktų prisiminti, kad našumas visų pirma, priklauso nuo darbo organizavimo ir motyvavimo. Elementaru, kad didesnis darbo užmokesti skatintų darbuotojus dirbti geriau.

LPS „Sandrauga“ pritarė Vyriausybės pasiūlymui MMA didinti iki 703 eurų, tai būtų 503 „į rankas“.

„Mes svarstėme įvairius variantus ir priėjome išvados, kad panašiai kaip Lietuvos Bankas, tikslinga būtų 48,1 proc. nuo šalies vidutinio darbo užmokesčio. Tačiau įvertinus neapibrėžtumo aplinką galimą Covid-19 pasikarojimą, bei ilgalaikį poveikį, pritariame nuosekliai vyriausybės pozicijai“ – kalbėjo LPS „Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis.

Suprantama, kad apgyvendinimo, viešojo maitinimo ir smulkios prekybos verslai, vos išgyvenę pandemijos krizę sunkiai prisitaikytų prie MMA pokyčio. Todėl jiems reikalinga parama darbo vietų išlaikymui.

Deja vieningo  susitarimo pasiekti nepavyko. Kaip didės minimali alga, palikta spręsti Vyriausybei,  nes kai kurie Trišalės Tarybos nariai, kaip probleminiai lošėjai laikosi taktikos – viskas arba nieko…

Vytautas Mikalauskas

Šiandien vykusiame  Darbo santykių komisijos posėdyje buvo svarstomos Seimo nario Gintauto Palucko teiktos Darbo Kodekso pataisos turinčios reglamentuoti mobingą.  Kai kurie komisijos nariai, ypač valdininkai skeptiškai vertino pateiktas pataisas. Net patyrusiems teisininkams buvo sunku suprasti kur baigiasi tiesos paieškos ir kur prasideda užslėptas politikavimas.

Nors Trišalėje taryboje įtvirtinti teisingumo, sąžiningumo, šalių lygiateisiškumo pricipai ir visuomenės santarvės siekimas,  LPS Sandrauga atstovai buvo „maloniai“ nustebinti sužinoję, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija sudarė darbo grupę parengti Mobingą reglamentuojančias DK pataisas.  Nors tiek Solidarumo, tiek LPSK atstovai, buvo įtraukti į komisijos sudėtį, tačiau LPS Sandraugai apie tai net nebuvo pranešta. Ar grįžtame į slaptų darbo grupių ir telefoninės teisės laikus, gali paaiškinti tik pati ministerija.

Svarstant klausimą Valstybinės Darbo inspekcijos atstovas Šarūnas Orlavičius teigė, kad ir dabar galima nubausti mobinguotoją, jei tik yra įrodymai, bet kaip dažniausiai pasitaiko įrodymų nebūna…

Kol sulauksime komisijos parengtų pataisų, rudenį problema pasimirš ir aktualus klausimas bus nustumtas į politinės darbotvarkės pakraštį – teigė Artūras Černiauskas.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovė Jelena Polijančiuk vertindama Seimo nario G. Palucko pateiktas pataisas, teigė, kad tai žingsnis atgal.  Kuria prasme žingsnis atgal LPS „Sandrauga“ liko neaišku…

Kaip išganymo lauksime mistinės komisijos išvadų, nors akivaizdžiai galima pareziumuoti, kad išvados nebus gilios ir universalios. Skubiai iš atsitiktinių narių surankiota  komisija, gali pateikti tik atsitiktines išvadas – kalbėjo LPS „Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis.

Lietuvos politikoje nuo seno galioja tradicija, jei nori numarinti klausimą – sudaryk komisiją.

Vytautas Mikalauskas

Rytų išmintis teigia kad permainų laikai patys sunkiausi. Kalbant apie Lietuvos švietimo sistemą, per visus trisdešimt metų permainos taip ir nesibaigė…

Po praeitos kadencijos vyriausybės, ministrės profesionalės įteisintų mokytojų darbo užmokesčio pakitimų mokytojai vykdė socialinį dialogą į ministeriją lipdami per langus. Tik tokios drastiškos priemonės padėjo atkreipti dėmesį į ydingai administruojamos sistemos skaudulius.

Retai kas susimąsto, kad mokymo rezultatai priklauso ne tik nuo tų, kurie moko ir mokosi, bet nuo visos švietimo sistemos vadybos. Ir kasmet paskelbus įvarius eilinius prastus reitingus ar pažangos tyrimus ir barstant kaltinimus nemotyvuotiems moksleiviams ir prastiems pedagogams reikėtų atsigręžti ir kaltų ieškoti tarp švietimo politikos formuotojų….

Pertvarka vykdoma visuose švietimo lygmenyse, jau nuo pat nepriklausomybės pradžios. Sunku inicijuoti pokyčius dinamiškoje ir nuolat kintančioje sistemoje, bet valdžia turi suprasti pokyčių galimybės priklauso nuo finansavimo. Kažkodėl deramai nebaigus vieno, siūloma imtis naujo projekto kurio vertė – 210 mln. eurų.

Vietoje pertvarkos užbaigimo būtų steigiamos   tūkstantmečio mokyklos. Gegužės 19d. Seimo Švietimo ir mokslo komitete, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) pristatė pažangos programos Tūkstantmečio mokyklos (TŪM) koncepciją.

Pradėkime nuo to, kad Europos Sąjunga Lietuvai skyrė 2,2 milijardo eurų, kurie turi būti panaudoti ekonomikos gaivinimui ir atsparumo didinimui po COVID–19 pandemijos. TŪM steigimui yra skiriami 210 mln. Pagrindinis keliamas tikslas mokykloms – mažinti mokinių pasiekimų atotrūkius ir sukurti kokybiškas ugdymo(–si) sąlygas kiekvienoje savivaldybėje.

Nors ŠMSM pristatant šį projektą pabrėžė, kad tai tikrai nebus investicijos į „betoną“, o kaip kitaip tai pavadinti, jei TŪM steigimo koncepcijoje akcentuojama infrastruktūra, mokyklų fizinės aplinkos gerinimas: sporto aikštynų, poilsio erdvių, mokyklų koridorių, prieigų ir pan.

Tik naujos koncepcijos mokyklų tinklo kūrimui yra vienas didelis iššūkis – tiesiog nebus kam dirbti. Kasmet į mokyklas ateina apie 70 jaunų mokytojų, o savo profesinę karjerą baigia daugiau nei 700 mokytojų, vidutinis mokytojų amžius šalyje – 50 metų.

Eilinį kartą pasirinkimus tiesiog reikia padėti ant logikos svarstyklių – 210 mln. eurų investuosime į pastatus  ar žmones? Kas strategiškai naudingiau valstybei? Mokytojas yra žmogus, kuris ugdo jaunąją kartą ir formuoja visuomenę. Ar spės Lietuvos švietimas sulaukti valdžios, kuri sugebės pasirinkti teisingai.

Vytautas Mikalauskas

Lietuva turi išskirtinį bruožą, būdama palyginus maža šalimi, savyje talpina labai plačią socialinę panoramą ir kontrastingus žmonių gyvenimus. Gal būt tai yra dėl to, kad tik prieš tris dešimtmečius išsiveržėme iš geležinės uždangos prieš žmones atsivėrė iki tol nematytos rinkos ekonomikos galimybės. Permainų laikais pasitaikė atvejų, kai naktiniai sargai tapo milijonieriais ir kai buvusių didelių valstybinių įmonių vadovai tapo naktiniais sargais… Su pirmaisiais kapitalizmo žingsniais, atsirado ir tikrų ir netikrų verslininkų, spekuliantų ir biznierių atskira socialinė grupė, populiariai vadinta naujaisiais lietuviais. Istorijas apie tų laikų darbo santykius paliksiu kitiems savo rašiniams, bet pasakysiu trumpai: senolių posakis neduok Dieve baudžiauninkui ponu tapti, nėra iš piršto laužtas….

Dar yra tuometinių naujųjų Lietuvių šiandienos versle, tik jie giliai spintose palikę bordo švarkus ir pasimokę gerų manierų, kalba apie tai, kad jų verslui svariausia ne pelnas, bet gėrio visuomenei kūrimas, apie tai, kad darbuotojas yra vertybė ir verslas turi būti tvarus. Tačiau už pirmo posūkio, kai  niekas per daug nemato, jie elgiasi taip, kaip jiems patogu, pamindami ne tik verslo etiką, bet ir elementarią žmogišką moralę.

Šiandieninė viešoji komunikacija remiasi istorijų pasakojimu. Įvaizdis sukuriamas auditorijas įtikinat, kad viskas kas yra pasakyta yra tiesa ir jiems tereikia pasidaryti išvadas – tai yra turėti savo nuomonę. Ši tendencija ryškėja informavimo priemonėse kalbant apie darbo rinkos tendencijas Lietuvoje.

Nuolatos kalbama apie įmonių konkurenciją dėl specialistų, gerai apmokamas darbo vietas ir siūlomus naudų paketus. Ką jau kalbėti apie galimybę dirbti, ne tik iš namų, bet ir iš bet kurios pasaulio vietos, ar žaidimų ir poilsio kambarius, kur skambant lengvai muzikai, gurkšnojant lengvą gėrimą, galima pasisupti hamake ir atsikratyti įtampos.

Egzistuoja ir kiti darbai apie kuriuos rašyti nėra taip smagu, kur darbo vietoje linksmo reportažo nepadarysi ir kurių profesijų atstovai nelabai nori apie save kalbėti… Visuomenė nemažai sužinojo, po to, kai tiriamosios žurnalistikos atstovai pradėjo domėtis tolimųjų reisų vairuotojų darbo sąlygomis. Daug neteisybės ir išnaudojimo yra ir statybų, vidaus reikalų sistemos, sveikatos apsaugos ir kituose sektoriuose. Tiesiog apie tai niekas nekalba, kol su tuo nesusiduriama, be to egzistuoja nepatogios temos baimė ir patys su neteisybe susiduriantys darbuotojai vengia viešumo.

Protingi žmonės daug diskutuoja, apie socialinę atskirtį, regionų ir sostinės Lietuvos, visuomenės susiskaldymą ir kitus žmones išskirstančius  dalykus. Lietuvoje 156.000 žmonių gauna minimalų atlyginimą, dar nemenkas skaičius kiek daugiau. Kitoje straipsnio dalyje papasakosiu, kaip uždirbami tie pinigai ir kaip jaučiasi tie žmonės…

Laukite tęsinio…

Vytautas Mikalauskas

Biudžeto patikslinimas Seime deja lyg planuotai nublanko šiandieninių politinių aktualijų fone. Ko mums kaip tautai kuriančiai valstybę reikėtų pasimokyti, tai aklai nesivadovauti emocijomis gebėti susikoncentruoti į esminius klausimus. Elementaru – koks numatytas biudžetas – toks visos šalies gyvenimas. O kol visą eterį yra užvaldę  aistras kurstančios temos,  mes pakalbėkime apie pinigus….

Finansų ministrė pateikė Valstybės biudžeto patikslinimo projektą, kuris auginamas skolintais pinigais ir mokesčių lengvatomis, o ne Europos atsigavimo fondo lėšomis, nors tokia galimybė buvo. Vyriausybės darbo pradžioje garsiai skambėjusi idėja apie krizės konvertavimą į ekonominę galimybę staiga nyksta kaip dūmas blaškomas vėjo, o paramą verslui dėl COVID 19  galima vadinti mitine, nes daug apie ją kalbama, bet mažai kas gavo.

Lėšos iš RRF (Recovery and Resilience Facility ) pagal Europos Komisijos reglamentą, Lietuvos biudžetą pasieks tik įgyvendinus Vyriausybės nacionaliniame plane „Naujos kartos Lietuva“ nusimatytus tikslus.  Planuojama, kad dar šiemet Lietuvos biudžetą pasieks 149 mln. Eur RRF lėšų, kaip avansinis mokėjimas, kuris sudaro 13% visos numatytos 2,2 mlrd. Eur sumos. Norėčiau atkreipti dėmesį į kitą medalio pusę – tai vienintelis mokėjimas, už kurį nereikės atsiskaityti. Analizuojant planuojamą RRF lėšų paskirstymą susidaro prielaida, kad didžioji dalis pinigų nusės stambiojo verslo kišenėse, pavyzdžiui  apie 70 mln. eurų atiteks Lietuvos perėjimui prie 5G ryšio, ar 96,91 mln. eurų žaliojo transporto sektoriaus transformacijai. Veikiausiai tai taps, ne pažangos, bet atskirties pinigais.

Biudžeto formavimas ir tikslinimas yra susitarimų ieškojimo ir kompromisų kelias. Nuolatos kalbama apie Lietuvos, kaip patraukios verslui šalies įvaizdį, apie inovacijų diegimą ir naujų darbo vietų kūrimą, bet kiekvienos kompanijos verslo įžvalgos ekspertai vertindami šalį ir jos investicinę aplinką visų pirma pasižiūri kaip tvarkomasi su viešaisiais finansais. Dabartinių sprendimų fone galime atrodyti, kaip abejotinos reputacijos valstybė. Pasirinktas paprasčiausias variantas skolintis, spaudžiant tiek, kiek galima, bet Mastrichto kriterijaus jau arti… Dar keletas tokių biudžetų didelės kompanijos nenorės turėti reikalų Lietuvoje…

Vytautas Mikalauskas