Lietuvoje profesinės sąjungos, pasirodo, būna dvejopos. Vienos – tokios kaip „Sandrauga“, kurios iš tikrųjų jungiasį į mitingus prieš žmonių skurdinimą, reikalauja iš valdžios atsakomybės, nuolat kovoja už konkretaus žmogaus teises, rizikuoja, aiškinasi su darbdavių advokatais, viešina darbo ginčų komisijų pirmininkų savivaliavimą ir , o galiausiai – net su antstoliais atlieka vykdomuosius veiksmus.
Ir yra kitos – kurios labiau primena turistų klubus su gražiais titulais, vardais kur svarbiausia – deklaruoti iškabą, kokios mes tarptautinės, kiek tarptautinių konferencijų aplankyta, kiek kartų į Briuselį nuvykom, kiek vizitinių kortelių su „globaliais partneriais“ išdalinta, ir kiek kartų save viešai apsimelavome ir pasivadinome „didžiausia profesine sąjunga Lietuvoje“. Ir koks tų tarptautinių, tarpkontinentinių organizacijų pasiektas rezultatas, jei daugiau nei 30% dirbančiųjų Lietuvoje gauna minimalią algą, o beteisiškumas ir atviras išnaudojimas kiekvieną dieną tampa dar agresyvesnis ?
Štai konkretus pavyzdys: tolimųjų reisų vairuotojas S. M. kreipiasi pagalbos, nes darbdavys „pamiršo“ jam išmokėti 9665,20 Eur dienpinigių ir 5280 Eur už papildomą darbą. „Sandrauga“ stojus į kovą rezultatas – po darbo ginčų komisijų vingrybių, darbdavio advokato pasakų apie „pilną atsiskaitymą“, galiausiai priteisiama 6772,06 Eur į rankas ir dar 5621,42 Eur netesybų. Ir tai dar ne pabaiga. Vis tiek tenka kviestis antstolius, kad pinigai iš pelningos įmonės, godžiai ciniško darbdavio – būtų išlupti kaip iš akmens. Tokių pavyzdžių dešimtys.
Tuo metu Lietuvoje kelios „didžiosios“ profesinės sąjungos užsiima… šnekų maratonais. Tarptautinės konferencijos, posėdžiai, gražūs, globalūs lozungai, reklaminės nuotraukos facebook, vizitai į Briuselį. Žodžiu, tokia „PowerPoint profsąjunginė veikla“ – daug spalvotų skaidrių, mažai realių veiksmų.
Palyginimui, Vokietijoje profesinės sąjungos, kaip IG Metall, gali sustabdyti visą pramonės sektorių streiku, jei darbdaviai bando gudrauti. Prancūzijoje, jei valdžia mėgina pakelti pensinį amžių, pusė šalies stoja – ne dėl kokių 5000 eurų vienam vairuotojui, bet dėl visų žmonių. O Lietuvoje darbuotojas, norėdamas atgauti net savo uždirbtus pinigus, turi dar suprasti į kokią profesinę sąjungą jam įstoti Nes įstojus į vadinamąją didžiausią profsąjungą po kelių mėnesių pasirodys, kad jiems svarbesni globalūs dalykai, o ne kokio ten dirbančiojo darbo užmokestis.
Sakysite absurdas? Taip. Bet dar didesnis absurdas, kad darbo ginčų komisijos pirmininkas gali interpretuoti įstatymus kaip nori – ir jokios atsakomybės. Toks dabar teisinis reglamentavimas, kad darbo ginčų komisijos pirmininkė, kaip pasakų karalius be rūpesčių: gali pasakyti „šitas ginčas – ne administracinis aktas“, ir viskas. Ir jokios atsakomybės, jokio vertinimo ir jokio komisijos apskundimo.
Todėl, vienintelis realus kelias – jungtis prie tokios profsąjungos, kuri ne konferencijomis, ne ,,tarptautiniu pliurpalizmu“ užsiima o kiekvieną dieną dirba profsąjunginį darbą,gina ir atstovauja dirbančiuosius. „Sandrauga“ galbūt neturi perleisto nekilnojamo turto Lietuvoje, neturi blizgančių tarptautinių lozungų, bet užtat turi realių laimėjimų, kuriuos kiekvieną dieną, kiekvieną savaitę jaučia darbuotojai realiai atgavę savo uždirbtus pinigėlius ir apgynę interesus. Tikiu, kad tokios profsąjungos nariai , kaip ir užsienyje, galės daryti pokytį dėl visų dirbančiųjų, dėl visų žmonių.
Rūta Gelžinė
