Visuomenę išvargintą vasaros karščių, nesibaigiančios pandemijos ir neramumų šalies pasienyje, pralinksmėja tik nuo mūsų politikų kalbamų paradoksų. Pirmasis paradoksas, kad karantino metu, Kauno gyventojas nelegaliai nuvykęs į Kauno rajoną gaudavo baudą, o dabar pabėgėlis nelegaliai kirtęs mūsų valstybės sieną, gauna valstybės išlaikymą ir maitinimą kaip trijų žvaigždučių viešbutyje. Antras paradoksas, jog deramės su Irakiečiais, kad apsigintume nuo baltarusų.
Užsienio reikalų ministras viešai skundžiasi kitiems, kad bijo Lukošenkos ir prašo padidinti sankcijas. Stokodami sveiko proto nuvarėme Lukašenką pas Putiną patys. Lengva ranka iš neutralaus kaimyno padarėme priešą. Sunku pasakyti kokių pastangų ir kiek laiko reikės, kol bent išoriškai stabilizuosis santykiai tarp kaimynų.
Akivaizdu, jog ne tvoros ir ne mitingai išspręs problemą. Reikia politinės valios ir užsispyrimo, paminti ambicijas vardam šalies stabilumo ir gerovės. Migrantų krizės Irake neišspręsi, ji turi būti sprendžiama Minske arba Vilniuje. Kažkas turėtų imtis tarpininko vaidmens. Čia turėtų pasitarnauti buvimas ES, čia turėtų atsiskleisti daugiašalės partnerystės nauda. Bet deja niekas iš mūsų kaimynų neskuba įsitraukti į žaidimą „išgelbėk draugą“.
Atoveiksmis lygus veiksmui ir nuo gyvenimiškos fizikos nepabėgsi. Jei mes pradedame prieš vienos šalies vadovą žingsnius, abejojame dėl jo valdžios teisėtumo, turime objektyviai suprasti, kad tek sulaukti vienokio ir kitokio atsako. Lukašenka vadinamas ir pamišėliu, ir diktatoriumi ir dar kitokiais epitetais, bet esmės tai nekeičia – jis valdo Baltarusiją ir jo žinioje kariuomenė, slaptosios tarnybos ir kiti gana galingi geopolitinio spaudimo svertai. Vaikiškas valdžios pasirinkimas matyti pasaulį tokį, kokį jie nori matyti, o ne toks koks jis yra iš tikrųjų tik aštrina situaciją.
Kovos būdų yra įvairiausių. Tetrūksta atviro konflikto pasienyje. Kaip diktatoriai antro pasaulinio karo priešaušryje norėjo karo, taip ir dabartiniai valdantieji nori karo. Kartais mes nesuprantame kad iki siaubingų dalykų būna tik vienas neatsargus žingsnis ir jį žengus kelio atgal nebelieka.
Vytautas Mikalauskas
os 14 dieną, LR Socialinės apsaugos ir darbo Ministerijos iniciatyva buvo surengtas LR Vyriausybės atstovų, profesinių sąjungų ir vežėjų atstovų susitikimas, skirtas išsiaiškinti transporto sektoriaus darbuotojų darbo sąlygų gerinimo problemas, aptarti galimus sprendimo būdus ir padaryti pirmuosius žingsnius dėl kvotų padidinimo. Deja susirinkimo turinį galima palyginti su komišką situaciją – kai namas dega, o jo gyventojai ginčijasi kokius tapetus klijuos. Derėtų išsiaiškinti kas lemią tokią priešpriešą tarp darbdavių ir profsąjungų.