Nesuvaldomų konfliktų priežastys mūsų valdžioje

Visuomenę išvargintą vasaros karščių, nesibaigiančios pandemijos ir neramumų šalies pasienyje, pralinksmėja tik nuo mūsų politikų kalbamų paradoksų. Pirmasis paradoksas, kad karantino metu, Kauno gyventojas nelegaliai nuvykęs į Kauno rajoną gaudavo baudą, o dabar pabėgėlis nelegaliai kirtęs mūsų valstybės sieną, gauna valstybės išlaikymą ir maitinimą kaip trijų žvaigždučių viešbutyje. Antras paradoksas, jog deramės su Irakiečiais, kad apsigintume nuo baltarusų.
Užsienio reikalų ministras viešai skundžiasi kitiems, kad bijo Lukošenkos ir prašo padidinti sankcijas. Stokodami sveiko proto nuvarėme Lukašenką pas Putiną patys. Lengva ranka iš neutralaus kaimyno padarėme priešą. Sunku pasakyti kokių pastangų ir kiek laiko reikės, kol bent išoriškai stabilizuosis santykiai tarp kaimynų.
Akivaizdu, jog ne tvoros ir ne mitingai išspręs problemą. Reikia politinės valios ir užsispyrimo, paminti ambicijas vardam šalies stabilumo ir gerovės. Migrantų krizės Irake neišspręsi, ji turi būti sprendžiama Minske arba Vilniuje. Kažkas turėtų imtis tarpininko vaidmens. Čia turėtų pasitarnauti buvimas ES, čia turėtų atsiskleisti daugiašalės partnerystės nauda. Bet deja niekas iš mūsų kaimynų neskuba įsitraukti į žaidimą „išgelbėk draugą“.
Atoveiksmis lygus veiksmui ir nuo gyvenimiškos fizikos nepabėgsi. Jei mes pradedame prieš vienos šalies vadovą žingsnius, abejojame dėl jo valdžios teisėtumo, turime objektyviai suprasti, kad tek sulaukti vienokio ir kitokio atsako. Lukašenka vadinamas ir pamišėliu, ir diktatoriumi ir dar kitokiais epitetais, bet esmės tai nekeičia – jis valdo Baltarusiją ir jo žinioje kariuomenė, slaptosios tarnybos ir kiti gana galingi geopolitinio spaudimo svertai. Vaikiškas valdžios pasirinkimas matyti pasaulį tokį, kokį jie nori matyti, o ne toks koks jis yra iš tikrųjų tik aštrina situaciją.
Kovos būdų yra įvairiausių. Tetrūksta atviro konflikto pasienyje. Kaip diktatoriai antro pasaulinio karo priešaušryje norėjo karo, taip ir dabartiniai valdantieji nori karo. Kartais mes nesuprantame kad iki siaubingų dalykų būna tik vienas neatsargus žingsnis ir jį žengus kelio atgal nebelieka.
Vytautas Mikalauskas
May be an image of outdoors

Vežėjų kryžiaus žygis prieš socialinį dialogą

Tolimųjų reisų vairuotojų kvotų klausimas bus išspręstas ir nesusitarus su socialiniais partneriais. Bent taip mano stambiausias pervežimo kompanijas vienijančių asociacijų atstovai. Neradę pritarimo pirminėse derybose su profesinėmis sąjungomis ir ministerijos atstovais, verslo lobistai nenusileidžia ir beldžiasi iš eilės į visas įmanomas valdžios duris, bandydami pramušti savajam verslui nutarimus, nekreipdami dėmesio į vairuotojų poreikius.
Yra ne viena įmonė prisidengianti pervežimų verslu, o iš tiesų vykdanti darbo jėgos nuomą – pernuomojanti iš trečiųjų šalių atvykusius vairuotojus vakarų kompanijoms. Todėl reikėtų aiškiai skirti tikrus vežėjus, turinčius vilkikų parką ir kuriančius darbo vietas, nuo tų, kurie turėdami šešis vilkikus ieško šešių šimtų vairuotojų.
Lietuvos vežėjai nuolat akcentuoja, kiek mokesčių sumoka į valstybės biudžetą ir kokią reikšmingą dalį BVP jie sukuria. Pasakojama apie tai, kokios modernios įmonės ir kaip vadovaujasi vakarietiškais vadybos principais. Deja tai neretai tik mandagus fasadas- iš tiesų jie linkę viska spręsti senais metodais – išsimušti arba nusipirkti sau parankų valdžios sprendimą. Tik XXI a. Lietuvoje tai padaryti ne taip paprasta.
Po nenusisekusių derybų su profesinėmis sąjungomis, kuomet nepavyko primesti savo viršenybės ir pažeminti darbuotojų atstovų vežėjai išsiruošė į kryžiaus žygį. Nors aplankė ministrus, premjerę ir pavienius Seimo narius, liko nieko nepešę. Todėl šiandien šturmuoja prezidentūrą. Kai Prezidentas patars, kad reikia tartis su profsąjungomis ir socialiniais partneriais, kur tada bėgs skųstis vežėjai? Kur transporto sektorių nuves siekis išvengti derybų su profesinėmis sąjungomis, bet kokia kaina? Gal vieną kartą geriau tvirta akistata ir naujas lapas – nei socialinės atsakomybės vengimas ar vaikiškas realybės ignoravimas.
Vežėjai įpratę būti kelyje nuolat – net neaišku, kur dar juos nuneš likimas. Gal neradę užtarėjų Lietuvos valdžios koridoriuose, vyrai atstatys ietis į Briuselio pusę.
Prisidengimas nuvalkiotais išvedžiojimais, kad neįmanoma susikalbėti su profsąjungų lyderiais ir gyvenimas praeities nuoskaudomis niekur neveda. Jei pervežimų sektorius nori išlikti konkurencingas, jis turi atsigręžti į tuos kurie kuria vertę – į dirbančiuosius ir jų atstovus.
Kęstutis Juknis
LPS „Sandrauga“ pirmininkas
May be an image of road

Kaziukas neskaitė „Gyvulių ūkio“

Turbūt jau niekas nesuskaičiuos, kelintą kadenciją Seime sėkmingai dirba žemdirbys ir tikras kaunietis Kazys Starkevičius. Mažiau politikos aktualijomis besidomintiems skaitytojams atskleisime itin įdomų šios kadencijos Kaziuko viražą ir naujai atrastus darbo Seime horizontus. Palikęs tėviškės kvapais plėktelėjusį Kaimo reikalų komitetą, patyręs ūkininkas šią kadenciją tapo Ekonomikos reikalų komiteto pirmininku. Nors gerbiamas Seimo narys savo čebatus paliko kampe, bet noras tvarkytis kaip gyvulių ūkyje liko.
Jo dėka kelią skinasi darbo kodekso pataisos leisiančios nemokėti išeitinių išmokų, išėjus iš darbo dėl prastovų, kai prastovos būtų dėl Vyriausybės paskelbtų karantinų. Dabar mokamų vieno arba dviejų atlyginimų dydžio kompensacijų nebeliktų. Apmaudu ir dėl to, kad nors šis pasiūlymas pritarimo Trišalėje Taryboje negavo, tačiau vagystę ir skurdą propaguojančią pataisą ėmėsi reguliuoti Kaziukas..
„Dirbančiojo palikti be išeitinės išmokos negalima. Tai yra amoralus žingsnis, žmogus jau už buvimo laiką prastovose gauna vos pragyvenimo minimumą siekiančią išmoką. Pagal siūlytojų logiką jei pasirenkama nutraukti niekur nevedančius darbo santykius, dirbantysis paliekamas be garantijų, tai tiesus nuvarymas į skurdą ir visišką atskirtį. Turime suprasti, kad gyvename neapibrėžtumų aplinkoje ir esant karantino situacijai, keisti ar susirasti darbą gana sudėtinga, todėl nėra teisūs tie, kurie sako, kad darbuotojai tuo piktnaudžiauja“ – kalbėjo LPS „Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis.
Galimai tai lobistų veiklos rezultatas: matome, kaip Lietuvos politinėje darbotvarkėje vis labiau įsigali liberalizmas ir to pasekmes visi jausime ilgai. Jau tapo norma, jog verslas primetinėja savo sąlygas politikams. Darbdavių atstovai mini keletą atvejų, kai neva buvo piktnaudžiauta išeitinėmis išmokomis, bet pamirštama, kai valstybės paramą gavę įmonės kompensacijų lėšas naudojo itin prabangiems automobiliams pirkti…
Visi gyvuliai lygūs, bet kai kurie lygesni už kitus – prieš daugybę metų taikliai parašė Dž. Orvelas. Ir mūsų akyse tvartelio partija deda visas pastangas, kad sukurtų saviems palankią dvigubų standartų valstybę. Žmonėms, palinkėčiau būti budriems ir burtis į profesines sąjungas, nes Orvelo žodžiais kalbant: dabar daug kiaulių aplinkui bando ieškoti to arklio, kurį stengiasi visaip kaip išnaudot iki paskutinio gyvybės lašo…
parengė Vytautas Mikalauskas
May be an image of 9 people and people standing

Kodėl valdžia neskatina kolektyvinių sutarčių įsigaliojimo?

    Lietuvos Respublikos Prezidentas, Jo Ekscelencija Gitanas Nausėda savo viešuose pasisakymuose dažnai pabrėžia kaip vertina socialinį dialogą, tam pritaria ir Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“. Kaip dirbančiųjų atstovai, žinome, kad vienas iš būdų vystyti socialinį dialogą yra kolektyvinės derybos ir kolektyvinės sutartys. Tačiau matome ryškėjančią tendenciją, kad Vyriausybės atstovai labai nenoriai inicijuoja socialinio dialogo vystymą su kitais Trišalės Tarybos socialiniais partneriais t. y. profsąjungom ir darbdavių atstovais.

  Kolektyvinė sutartys tai susitarimas siekiant pagerinti dirbančiųjų darbo sąlygas. Šiose sutartyse įtvirtintos bendru sutarimu, darbdavio ir profsąjungų suderintos papildomos darbo sąlygos, kurių privalo laikytis sutartį pasirašiusios šalys. Kolektyvinės sutartys skirstomos pagal veikimo sritis – nacionalinė (valstybės lygiu), šakos (gamybos, paslaugų, profesinių), teritoriniu (savivaldybių, apskrities) ar  darbdavio lygmens (įmonės, įstaigos, organizacijos). Šiuo metu Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“  dalyvauja 2022 metų Nacionalinės kolektyvinės sutarties derybose, Sveikatos sistemos šakos kolektyvinės sutarties ir Švietimo sistemos kolektyvinėse derybose.

mitingas

   Švietimo šakos kolektyvinė sutartis pagal pirmąjį planą turėjo būti paruošta jau rugpjūčio mėnesiui, prieš naujus mokslo metus. Tačiau susidaro įspūdis, jog LR švietimo Ministerija patys lyg studentai pasilieka visas užduotis atlikti paskutinę naktį. Derybų metu vietoj to, kad aiškinantis šakos kolektyvinės sutarties normas ir derėtis iki tol kol bus priimtas vieningas sprendimas, kilus nuomonių priešpriešoms, kolektyvinės sutarties punktai atidedami spręsti vėliau. Posėdžiai dėl kolektyvinių sutarčių sudarymo yra lyg klasės draugų susitikimas, kuriame tikslas tik atsižymėti lankomumą, o ne prieiti prie kolektyvinės sutarties nuostatų gerinančių dirbančiųjų sąlygas.

 Vienas žingsnis pirmyn – du atgal. Taip galima apibūdinti Sveikatos sistemos šakos kolektyvinės sutarties derybas. Kai kuriems derybų dalyviams nenutrūkstamas procesas padeda jaustis svarbiais, tad kartais atrodo, kad jiems svarbiau pats derybų procesas nei rezultatas. Dėl šių didybės manijos apsėstų asmenų, stringa derybos ir prastėja kolektyvinės sutarties kokybė.

derybos

Pažvelgus į ekonomiškai stiprias šalis, galime matyti kolektyvinė sutarties skatinimo bei vystymo svarbą. Danijoje darbo rinkos modelis ir yra grindžiamas abipuse pagarba tarp besiderančiųjų pusių – darbdavių bei darbuotojų. Kolektyvinės sutartys yra pripažintos kaip stiprus dirbančiųjų sąlygų gerinimo garantas. Jei darbovietėje nėra kolektyvinės sutarties, tai reiškia, kad nėra jokių taisyklių, reglamentuojančių bendrąsias ir papildomas darbo sąlygas, dirbančiųjų finansinės bei socialinės gerovės skatinimą. Danijoje darbingo amžiaus asmenų kurie yra profesinių sąjungų nariai skaičius yra bene didžiausias pasaulyje, jis sudaro apie 80 % dirbančiųjų.

LPS „Sandrauga“ pirmininko teigimu, Lietuvoje yra labai mažai darbdavio lygmens kolektyvinių sutarčių privačiame sektoriuje. Tikimės, kad rudenį profesinėms sąjungoms bus suteikta daugiau teisių ir galių, kad kolektyvinis atstovavimas būtų panašus į klestinčių Europos valstybių.

LPS „Sandrauga“ teisininkė Ieva Dambrauskaitė

Vežėjų asociacijų vadovai jaučiasi sukūrę valstybę valstybėje.

Kur tik neigiama statistika, Lietuva visuomet pirmauja. Taip yra ir su dingusių  žmonių statistika.  Žmonių dingimo problema smogė ir Lietuvos transporto sektoriui – transporto asociacijų atstovų teigimu, kažkur dingo 15 000 vilkikų vairuotojų. Nors tai bėda verta fantastikos filmo scenarijaus ir toks įvykis tikrai vertas X Failų ar Tvin Pykso scenaristų plunksnos. Vežėjų asociacijos greitai rado sprendimą ir siekdamos padidinti įdarbinimo kvotas vairuotojų trūkumą bandys užglaistyti trečiųjų šalių piliečiais.

Gali būti, kad vilkikų vairuotojai stebuklingai nepradingo, o pabėgo patys neapsikentę vergiškų darbo sąlygų, apie kurias dažnai kalbėjome. Kas penkta vilkiko kabina Europoje jau tuščia, per keletą metų ši problema padvigubės, nes jauni iki 25 metų amžiaus vairuotojai nesudaro net septynių procentų. Tačiau kaip nekeista, atsakomybės už susidariusą padėtį darbdaviai neprisiima.

2021 m. Liepbedzius-furistas-1024x683os 14 dieną, LR Socialinės apsaugos ir darbo Ministerijos iniciatyva buvo surengtas LR Vyriausybės atstovų, profesinių sąjungų ir vežėjų atstovų susitikimas, skirtas išsiaiškinti transporto sektoriaus darbuotojų darbo sąlygų gerinimo problemas, aptarti galimus sprendimo būdus ir padaryti pirmuosius žingsnius dėl kvotų padidinimo. Deja susirinkimo turinį galima palyginti su komišką situaciją – kai namas dega, o jo gyventojai ginčijasi kokius tapetus klijuos. Derėtų išsiaiškinti kas lemią tokią priešpriešą tarp darbdavių ir profsąjungų.

Nors apie Lietuvą visuomet kalbama kaip apie ‘švogerių kraštą’, kur beveik visi vieni kitus pažįsta, vežėjų atstovai, ilgus metus veikiančių profesinių sąjungų lyderių nepažino ir pareikalavo  prisistatyti, nors tokios reikalavimo teisės jie neturi. Prieita iki to, kad darbdaviai profsąjungų lyderius sulygino Kremliaus agentams. Vežėjų nuomone jų verslas Lietuvos ekonomikai yra ypatingai svarbus ir visi kurie tik abejoja jo skaidrumu, kovoja dėl tinkamų vairuotojų darbo sąlygų ar siekia oraus atlygio yra valstybės priešai, arba bent jau nemąstantys individai.

Kuomet LR Socialinės apsaugos ir darbo viceministras  vežėjų atstovams, nuolat aiškinantiems kad viskas paremta konkurencija, maloniai priminė, kad jie konkuruoja ES rinkoje ne tik dėl užsakymų, bet ir dėl darbuotojų ir patys turėtų būti suinteresuoti jų pritraukimu, nė vienas iš darbdavių atstovų nedviprasmiškai replikavo, kad viceministras yra ne savo pareigose…

Tokie pasisakymai primena praeitame amžiuje JAV susiklosčiusią situaciją, kuomet mafija buvo užvaldžiusi pervežimų rinką ir net tuometinis Prezidentas J.F. Kenedis teigė, kad jie jaučiasi tokie svarbūs, lyg tai būtų valstybė valstybėje.

Teigiamų permainų transporto sektoriuje pasieksime, kuomet  atskirsime tikrus vežėjus, nuo prekybos žmonėmis, laikino įdarbinimo įmonių. Ne paslaptis, kad egzistuoja verslo modelis,  kuomet Lietuvoje registruota įmonė tiesiog nuomoja vairuotojus vakarų Europos kompanijoms. Tai su pervežimais nieko bendro neturi ir kvotos jiems reikalingos darbo jėgos eksportui. Turėtume kelti klausimą kam po kvotų padidinimo, naujai įdarbinti vairuotojai iš trečiųjų šalių uždirbinės pinigus, kuomet įmonė turinti registruotus penkis vilkikus,  ieško šešių šimtų darbuotojų?

LPS “Sandrauga” pirmininkas Kęstutis Juknis posėdžio pabaigoje akcentavo – „Buvo parodytas dėmesys, susirūpinimas dėl padėties transporto sektoriuje. Labai keista, kad transporto asociacijų vadovai demonstruoja visišką nesiorientavimą dėl profsąjungų misijos teikdami pasiūlymus. Tokių posėdžių ateityje reikėtų vengti, nes destruktuojantys, toksiški asmenys, privalo gerbti ne tik aukšto rango pareigūnus, tačiau ir kitus socialinius partnerius“.

Vytautas Mikalauskas