2020 m. spalio 15 d. Lietuvos Respublikos Seimas priimdamas įstatymą, vienu brūkštelėjimu pakeitė LR Darbo kodekso 179 str. normas, suvaržydamas profesinių sąjungų veikimą nacionaliniu lygmeniu, ir jų konstitucinę teisę laisvai kurtis ir savarankiškai veikti. Viena partija, profesinėms sąjungoms nustatė 10-į kriterijų norinčioms jungtis ir tapti nacionalinio lygmens profesinių sąjungų organizacija,  suvaržant ir apsunkinant jų konstitucinę  teisę, įteisinant prievolę „priklausyti Europos Sąjungos, Europos ekonominės erdvės organizacijoms arba kitoms tarptautinėms organizacijoms.“ Nors 2017 m. liepos 1 d. įsiteisėjęs naujasis LR Darbo kodeksas numatė visiškai kitą (be jokių priklausymų) atitiktį nacionaliniu lygmeniu veikiančioms profesinių sąjungų organizacijoms. Kol 2020 m. birželio 3 d. LR Seimo nepasiekė įstatymo projektas dėl LR Darbo kodekso 179 straipsnio pakeitimo (su 10-čia nustatytų reikalavimų profesinėms sąjungoms), kurio iniciatorė ir rengėja Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija ir buvusi LR Seimo narė A. Papirtienė. kuri ir teikė LR Seimui šį įstatymo projektą. Šio projekto rengėjai, nesiekė nustatyti sąžiningas ir adekvačias profesinių sąjungų reprezentatyvumo taisykles, pagal kurias būtų nustatomos labiausiai atstovaujančios organizacijos. Kas tas ,,labiausiai“ ? Kaip teigė šio projekto rengėjai, paprastai derybose pareiškia norą dalyvauti įvairios profesinės sąjungos, ne pagal pagrindinį Lietuvos įstatymą – visos profesinės sąjungos turi lygias teises. Šio projekto rengėjai- Konfederacija ir buvusi seimo narė A. Papirtienė, nurodydamos menamą įstatymo projekto tikslą, kad reikalingos reprezentatyvumo taisyklės, įtvirtino savo monopolį ir sukūrė eilę biurokratinių, jokia logika nepagrįstų, apsunkinančių reikalavimų kitoms profesinėms sąjungoms, sudarant kliūtis vystyti socialinį dialogą. Ar tokie konfederacijos veiksmai stiprina profsąjunginį judėjimą, ar stiprina profsąjungų bendrą veikimo kryptį, vieningumą ? Akivaizdu, kad ne.

Profesinių sąjungų veikimas, jų galia priklauso ne nuo valstybės kontrolės, kišimosi, primestų formalių, apibrėžtų kriterijų atitikties, o nuo to, kaip profesinės sąjungos geba veikti ir atstovauti, ir jei reikia bendrai veikti.

Todėl, kaip be būtų gaila, buvę premjerai, įvairūs politikai pasiekė pergalę- suskaldė profsąjungas. Ar atsiras seimo narys, kas nuneš naują įstatymo projektą svarstymui į Seimą, kad ši situacija pasikeistų? Kad būtų sudaryta galimybė ir pašalintos kliūtys visoms profesinėms sąjungoms jungtis ir veikti atstovaujant dirbančiuosius? Ar bus užkirstas kelias profesinėms sąjungoms (vienai ar išskirtinai kelios) turėti išimtines teises atstovauti ne tik savo bet ir kitų dirbančiųjų interesus? Šiemet tai turėtume išspręsti.

Agnė Gelžinė

Lietuvos Respublikos Profesinių sąjungų  (LR PSĮ ) įstatyme yra įtvirtinta, kad profesinių sąjungų, jų susivienijimų turtą sudaro narių mokesčiai, įmonių, įstaigų ir organizacijų įnašai (socialinių partnerių lėšos), viešos aukos, parama, bei kitos teisėtai gautos pajamos ir turtas. Visuotinai žinomas faktas, kad kuo didesnis narių skaičius profsąjungoje, tuo finansinės, derybinės galios – stipresnės.

Tačiau esama ir tokių profesinių sąjungų, kurių išsilaikymo šaltinis ne nariai, jų skaičius, o iš verslo gaunamos lėšos. 1993 metais Lietuvos Respublikos Seimas vienu brūkštelėjimu  priimdamas nutarimą, nuosavybės teise, atidavė didžiulį nacionalinį nekilnojamą turtą, iš ,,anksto aptartoms“ kelioms organizacijoms – profesinėms sąjungoms.  Taip buvo  sudarytos sąlygas verslo grupėms – pasivadinusioms profsąjunginių susivienijimu ar profsąjungų centru įgyti didžiulį nacionalinį kapitalą, pradėti verslą, faktiškai  tik prisidengiant dirbančiųjų interesų gynyba ir teisių gynimu. Didžiulis nekilnojamas turtas neatlygintinai patekęs į „iš anksto aptartoms organizacijoms“ buvo neskaidrus ir užprogramavo turtą gavusias profsąjungas nacionaliniu mastu vaidinti pagal užsakovų nurodytą scenarijų, imituoti profsąjunginę veiklą, pasirašant su buvusiais vyriausybių vadovais įvairias sutartis ir ,,nacionalinius susitarimus“. Taip iš pradžių buvo iškreipiama tikroji profesinių sąjungų paskirtis. Akivaizdu ir vienareikšmiškai logiška, kad didžiausias lėšas profesinė sąjunga, susivienijimas gauna iš narių mokesčių, nes kitu atveju pati profesinių sąjungų ar jų organizacijų misija dingsta. Kaip teigė LPS „Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis: „Didžiulis neteisingai ,, iš dangaus nukritęs nekilnojamas turtas“ iš esmės buvo neskaidriai išdalytas, kaip ir daugelis to meto sprendimų. Jis pakenkė ir toliau kenkia visam profsąjunginiam judėjimui. Viena iš tų organizacijų LDF jau išparceliavo visą turtą ir jos veiklos nebesigirdi. Likusios iš nekilnojamo turto nuomos egzistuojančioms profsąjungoms (jų tik keletas) ypač daug reklamuojasi viešoje erdvėje. Žmonės to nežino, bet tokios profsąjungos iš profsąjungos nario mokesčio išsilaikytų gal 2-3 dienas. Verslo, kapitalo atstovams labai naudinga profsąjungas kurios tik diskutuoja televizijų laidose, kalba apie tarptautinius dalykus, pasisako dėl makroekonominių procesų, ir nekelia esminių klausimų dirbančiųjų ir pačių profsąjungų teisinei padėčiai sustiprinti. Primename, kad narystės konfidencialumas (pagal Europos šalių praktiką) yra užtikrinamas Lietuvos profesinėje sąjungoje „Sandrauga“ ir,kad narystė profesinėje sąjungoje yra ypatingi asmens duomenys, kuriems atskleisti reikalingas pačio asmens rašytinis sutikimas.

Ne paslaptis, kad LR Seimas, nors ir pritarė darbo kodekso 30 bei 58 straipsnių pataisoms, tačiau žodžio ,,mobingas“ apibrėžimą ir reikšmę netyčia užmiršo. Apmaudu, kad tokiu sprendimu ne tik, kad nenueita į teisės normų gilesnį ir aiškesnį išdėstymą, bet dar labiau supainiota mobingo bei smurto sąvokas. Užsiimta antikonstituciniais išvedžiojimais, kokia įstaigoje veikianti  profsąjunga  vykdys konsultavimo ir informavimo procedūras, lyg tai būtų aktualu mobinguojamam žmogui. Visos profesinės sąjungos turi lygias teises. Tai nustato Konstitucija 50str., todėl tik laiko klausimas kas imsis iniciatyvos taisyti suveltą, teisingumo principą paminantį dabartinį darbo kodeksą. Atvejis, kai buvusio partijos pirmininko ir buvusio premjero butkevičiaus iniciatyva buvo sujauktas iki 2016 metų galiojęs Darbo kodeksas ir profsąjungų statusas kiek įmanoma buvo sumenkintas dar nereiškia, kad padėtis beviltiška.

Taigi, mobingo apibrėžimą Seimo dauguma būtų galėję suformuoti, jeigu būtų susipažinę su iš gyvenimo pasitraukusių asmenų laiškais, prašymais arba perskaitę mokslininkų straipsnius ir rekomendacijas, jeigu būtų supratę, kad mobingas visai ne tas pats, kas priekabiavimas dėl lyties ar smurtas darbe. Traktuotė, ,,<<kad bet koks nepriimtinas elgesys ar jo grėsmė, nesvarbu ar nepriimtinu elgesiu vieną kartą ar pakartotinai siekiama padaryti >>“ yra abstraktus prieštaravimas ne tik moksliniams apibrėžimams, bet ir logikai. Įsivaizduokite, kad vadovas ryte nepasisveikinęs su sekretore padarė jai žodinę pastabą dėl aprangos reikalavimų nesilaikymo.  Pagal seimo narių apibrėžimą- tai jau smurtas! Tokių pavyzdžių daugybė, todėl kritikuotini tiek socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tarnautojai, tiek valstybinės ir darbo inspekcijos pareigūnai ruošę pastabas dėl mobingo prevencijos ir darbo kodekso nuostatų.

Pagal pirmaujančius Europos mokslininkus, mobingas darbiniame gyvenime apima priešišką, tęstinę veiklą, bendravimą daugiausia nukreiptą į vieną asmenį, kuris atsiduria bejėgiškoje, neapsaugotoje padėtyje ir laikomas toje padėtyje tęsiant mobingo veiklą. Tai jokiu būdu ne vienkartinis veiksmas.

Dar vienas akibrokštas kai tiek darbo inspekcija, tiek ministerija vykdydami savo funkcijas laikosi ydingos pozicijos, reikalaujančios iš pareiškėjo įrodymų, o ne aplinkybių aprašymo. Jie niekaip negali įsisavinti ir įrodinėjimo naštos pasiskirstymo tokio pobūdžio klausimuose. Principo ,,prima facie“ netaikymas nagrinėjant mobingo ir diskriminacinio pobūdžio bylas tik patvirtina, kad tiek valdžios institucijoms, tiek šios kadencijos seimo daugumai dirbančiųjų reikalai nėra aktualūs.  Jiems per maža mobingo aukų…

2021 sausio mėnesį Lietuvos profesinė sąjunga ,,Sandrauga“  pateikė Lietuvos Respublikos Seimui bei Trišalei Tarybai įstatymo projektą  ,,Dėl darbo užmokesčio mokėjimo terminų, vietos ir tvarkos“  Siekiant darbo užmokesčio, dienpinigių ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų išmokėjimo skaidrumą ir sąžiningumą bei šešėlinės ekonomikos mažinimo projektą pateikę ,,Sandrauga“ atstovai mato didžiulę naudą savo nariams, ypač transporto, statybos, kelių priežiūros sektoriuose. – Suprantame, kad yra kai kurių neišspręstų klausimų ir išimčių, tačiau akivaizdu, kad metus laiko trukę svarstymai ir sugaištas laikas davė pozityvų rezultatą – didesnį pasitikėjimą profesinėmis sąjungomis – teigia profesinės sąjungos ,,Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis. 

Valstybinė darbo inspekcija informuoja, jog 2022 m. liepos 12 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 139 straipsnio 3 dalies pakeitimas, kuriame nurodoma, jog darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, taip pat dienpinigiai ir komandiruotės išlaidų kompensacijos privalo būti mokami pavedimu į darbuotojo nurodytą darbuotojo mokėjimo sąskaitą, išskyrus jūrininkus, kuriems taikoma Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymo nustatyta darbo užmokesčio mokėjimo tvarka, ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 71 ir 140⁸ straipsniuose nurodytus prieglobsčio prašytojus ir užsieniečius, kurie turi teisę dirbti.

Minėta išlyga dėl darbo užmokesčio mokėjimo į darbuotojo mokėjimo sąskaitą taikoma tik Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 71 ir 140⁸ straipsniuose nurodytiems subjektams. Atitinkamai Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties pakeitimai numato, kad būtent atvejais jeigu prieglobsčio prašytojas, įgijęs teisę dirbti ar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“140⁸ straipsnio 3 dalyje nurodyti prieglobsčio prašytojai ir užsieniečiai, įgiję teisę dirbti, dėl objektyvių priežasčių neturi mokėjimo sąskaitos, darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos gali būti mokamos nesilaikant DK 139 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas mokėti į darbuotojo mokėjimo sąskaitą.

Primename, kad nuo 2022 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos darbo kodekso 139 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriuo buvo pakeista DK 139 straipsnio 3 dalis, joje numatant, kad darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, taip pat dienpinigiai ir komandiruotės išlaidų kompensacijos, privalo būti mokami pavedimu į darbuotojo nurodytą darbuotojo mokėjimo sąskaitą.

Remtasi VDI ataskaita.

Agnė Gelžinė

Lietuvos profesinę sąjungą „Sandrauga“ pasiekė dirbančiųjų lauko sąlygomis darbuotojų skundai,  jog yra nevykdomos ir pažeidžiamos Jų teisės į specialių pertraukų, dirbant lauko sąlygomis.

Tikriausiai ne vienas Lietuvos dirbantysis, kuris dirba lauko sąlygomis, ar tai statybos sektoriuje, ar kelių tarnyboje ir kituose darbo srities baruose, kurių darbas yra kilnojamojo pobūdžio ir susijęs su lauko sąlygomis, esant ribiniams temperatūrų svyravimams, kuomet ši siekia +28^o C,  turėtų žinoti, savo teises į specialias pertraukas.

2017 m. birželio 21 dieną  Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 496 „Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso įgyvendinimo“, kuriuo nutarė patvirtinti „Specialių pertraukų trukmės per darbo dieną (pamainą) ir jų nustatymo sąlygų aprašą“ ir kuriame numatyta, kad „Minimali specialių pertraukų trukmė per 8 valandų darbo dieną (pamainą) turi būti ne mažesnė kaip 40 minučių. Esant kitai darbo dienos (pamainos) trukmei, specialių pertraukų trukmė turi būti proporcinga darbo laikui. Specialios pertraukos suteikiamos esant šioms sąlygoms: 1) kai darbuotojai dirba lauke, kai aplinkos temperatūra žemesnė kaip –10 °C arba aukštesnė kaip +28 °C, arba nešildomose patalpose, kai aplinkos temperatūra žemesnė kaip +4 °C; 2) kai darbuotojai dirba profesinės rizikos sąlygomis, taip pat dirba sunkų fizinį ar didelės protinės įtampos reikalaujantį darbą, arba jeigu pagal profesinės rizikos vertinimo, atlikto vadovaujantis socialinės apsaugos ir darbo ministro ir sveikatos apsaugos ministro patvirtintais Profesinės rizikos vertinimo bendraisiais nuostatais, rezultatus darbuotoją veikia bent vienas profesinės rizikos veiksnys, kurio dydis viršija nustatytąjį darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose, ir todėl profesinė rizika įvertinta kaip toleruotina. Specialios pertraukos darbuotojams, nurodytiems 1 punkte, turi būti suteikiamos ne rečiau kaip kas pusantros valandos.  Specialios pertraukos darbuotojams, nurodytiems 2 punkte, turi būti suteikiamos tokios trukmės ir tokiu dažnumu, kad veiksmingai prisidėtų prie darbuotojų sveikatos ir darbingumo išsaugojimo, atsižvelgiant į profesinės rizikos vertinimo dokumentuose, nurodytuose socialinės apsaugos ir darbo ministro ir sveikatos apsaugos ministro tvirtinamuose Profesinės rizikos vertinimo bendruosiuose nuostatuose, nustatytos profesinės rizikos dydį ir pobūdį, bet ne rečiau kaip kas pusantros valandos.“

Todėl žinokite šias savo teises ir informuokite mus jei darbdaviui kyla neaiškumai

Agnė Gelžinė