Kaip atsirado nuotolinis darbas?

Pasaulį ištikusios pandemijos metu buvo skubiai priimta nauja darbo tvarka, kuri vis labiau populiarėja ir toliau. Tai – nuotolinis darbas. Daug kam gali atrodyti, kad toks darbo metodas susikūrė tik dabar, kai buvo pradėta riboti žmonių kontaktai, įvestas karantinas ir judėjimo ribojimai. Tačiau tiesa yra visai kitokia – nuotolinio darbo praktika egzistuoja jau seniai.


Nuotolinio darbo pradžia


Kaip jau rašėme, toks darbo metodas yra naudojamas jau ir seniau – dar prieš „Skype“ ir „Zoom“ skambučius. 1973 m. Džekas Nillesas (Jack Nilles), NASA inžinierius, pradėjo modernaus nuotolinio darbo plėtojimą ir sukūrė terminą „nuotolinis darbas“ (angl. „telecommuting). Dar gerokai prieš pradedant šiuolaikinį darbą iš namų, ribotas žmonių skaičius, dirbusių IBM organizacijoje, išbandė nuotolinį darbą, siekiant nustatyti tokio darbo metodo efektyvumą. Iki 1983 m. iš penkių žmonių komandos šis skaičius išaugo net iki 2 tūkstančių darbuotojų. Nuotolinio darbo metodą pradėjo taikyti skambučių centro įmonės, kur šios srities darbuotojams leido dirbti iš namų.

Tai, kas iš pradžių atrodė madinga – dabar tapo norma. Remiantis „Gartner“ apklausa, 74 proc. įmonių planuoja pakeisti savo darbuotojų darbo vietą ir perkelti juos į atokias vietas, kaip dalį savo planų post-CoVid laikotarpiu. Per pastarąjį dešimtmetį nuotolinio darbo bumas išaugo net 115 proc. Prognozuojama, kad jis ir toliau augs, nes pasaulis po pandemijos pamažu prisitaikys prie naujų tendencijų, kurios taps visiems suprantamu standartu. Tai – nuotolinio darbo ateitis.


Perėjimas nuo gamyklų ir kabinų prie Wi-Fi ir „Zoom“


1999 m., sukūrus pirmąją interneto svetainę ir atsiradus „garažų“ startuoliams, prasidėjo naujas verslo amžius, kuris visapusiškai priklausė verslininkui. Iš pradžių, startuoliai pasižymėjo jų vystytojais, kurie dažniausiai būdavo studentai, patiriantys finansinius sunkumus. Taip pat ir tie, kurie paliko verslo pasaulį, ieškodami daugiau laisvės, sėkmės ir asmenybės išpildymo. Tačiau startuoliai pradėjo naują darbo būdą.

Verslininkai, suvaržytų biudžetų ir įkvėpti savo ryžtu, dirbo sandėliukuose, po stoginėmis ir garažuose, kol rado investuotojų, norinčių juos paremti. Daugelis tokių verslininkų jau tada pasirinko kurti įmones, paremtomis lanksčiomis sąlygomis, leidžiančiomis darbuotojams dirbti taip, kaip pradėjo – dirbti iš bet kur.

Nuotolinis darbas reiškė mažiau kelionių, o tai lėmė mažiau transporto priemonių kelyje, mažiau taršos ore ir sulaukė daug paramos iš žaliųjų judėjimo. Iki 2000 m. daugelis įmonių ir agentūrų pradėjo taikyti nuotolinį darbą ir darbuotojų, dirbančių iš namų, įteisinimo procedūras. 2010 m. Nuotolinio darbo tobulinimo aktas paskatino darbą iš namų, leidžiant vyriausybėms lanksčiau valdyti darbo jėgą atokiose vietose naudojant nuotolinį darbą.

nuotolinis

Pramonės revoliucija davė mums galimybę dirbti gamyklose ir toks darbas tęsėsi ko ne visą XX amžių. Tuo tarpu technologinė revoliucija, kuri apėmė Wi-Fi ir tokias platformas, kaip „Zoom“ skambučius, ateityje suteiks mums dar daugiau galimybių.


Darbo ateitis – prisitaikanti, nuotolinė jėga


Kompiuteriai, kurie kažkada buvo sulig kambario dydžio, dabar telpa kuprinėse, rankinėse ar net kišenėse. Tai – kompiuterių pažanga, kuri suteikė žmonėms dar daugiau galimybių. Dėka Wi-Fi ryšio, visi šie įrenginiai gali prisijungti prie tinklo bet kurioje pasaulio vietoje, jeigu tik joje yra prieiga prie interneto.

Populiarėjant vaizdo konferencijoms, atsirado dar platesnės galimybės žmonėms dirbti iš bet kurios vietos. Dabar, virtualiai dirbantys darbuotojai, gali dirbti bet kokiomis valandomis, bet kurioje vietoje. Darbo sąlygos tampa vis lankstesnės ir dėl to įmonės patiria naudą. Jos siekia išvilioti talentingus darbuotojus iš ten, kur vadovaujamasi senamadiška ir griežta politika.


Kodėl nuotolinis darbas yra ateitis?


Augantis nuotolinio darbo populiarumas – nėra mada. Ilga ir sena šio darbo metodo istorija įrodo, kad tai yra tam tikra neišvengiamybė, kurio tapimas standartu buvo tik laiko klausimas. Tą paspartino pasaulį ištikusi pandemija, o ateityje mūsų lauks aukštesnio lygio nuotolinis darbas. Darbuotojų išlaikymas vis labiau priklauso nuo lanksčių darbo valandų ir galimybės dirbti iš namų – arba bent jau dalį laiko. Pagal atliktą tyrimą, 60-80 proc. nuotolinių darbuotojų yra daug labiau įsitraukę nei tie, kurie yra „įstrigę“ biure penkias dienas per savaitę.

Remiantis statistika, net 90 proc. nuotoliniu būdu dirbančių darbuotojų ketina ir toliau dirbti tokiu metodu likusią savo karjeros dalį. Jie taip pat labai džiaugiasi galėdami rekomenduoti tokį darbo būdą kitiems: net 94 proc. nuotoliniu būdu dirbančių darbuotojų skatina kitus daryti tą patį.

Leidus komandoms dirbti nuotoliniu būdu, įmonės gali padidinti darbuotojų išlaikymo rodiklius. Jiems nebereikia jaudintis tiek dėl nepatogumų, tiek dėl išlaidų ir trikdžių, atsirandančių komandos nariams išvykus į „žalesnius laukus“. Nuotolinio darbo privalumai gerokai nusveria trūkumus. Laikas pasiruošti naujai darbo erai, kurios pagrindas bus nuotolinis darbas.

Giedrius Katkauskas


(parengta pagal www.crossover.com informaciją)

Ką daryti įvykus nelaimingam atsitikimui darbe?

Lietuvoje kasmet patiria nelaimingą atsitikimą maždaug 4 tūkst. žmonių. Nelaimė darbe gali atsitikti visiems – tiek dirbantiems biure, tiek pramonės sferose. Deja, kai kurie iš jų sunkiai susižeidžia ar net mirtinai susižaloja. Tiesa, daugiausiai nelaimių įvyksta statybos, apdirbamosios pramonės, transporto, žemės ūkio sektoriuose. Atskleistas ir kitas pavojus žmogaus sveikatai – profesinės ligos. Kasmet užfiksuojama apie 200 atvejų, kai diagnozuojamos profesinės ligos. Jos gali kilti, kai darbe susiduriama su fizikiniais (vibracija, triukšmas) ir ergonominiais (sunkių krovinių kilnojimas, monotoniški judesiais) veiksniais. Nors šių atvejų užfiksuojama nemažai, retas žino, ką daryti, kai įvyksta nelaimingas atsitikimas ar kai susergama profesine liga.


„Apdraustieji įgyja teisę į ligos išmoką, neatsižvelgiant į turimą socialinio draudimo stažą“


Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ primena, kad jeigu darbuotojas tampa laikinai nedarbingu dėl nelaimingo atsitiko darbe ar dėl nustatytos profesinės ligos, jis gali tam tikras finansines kompensacijas ar išmokas. Tai gali būti ligos išmoka, netekto darbingumo vienkartinė kompensacija ar netekto darbingumo periodinę kompensaciją. Šios kompensacijos ir išmokos gali būti skiriamos tuo atveju, jeigu pakeliui į darbą ar iš darbo įvyksta nelaimingas atsitikimas ir kai nustatoma profesinė liga, dėl kurios prarandamos darbo pajamos.

Ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos išmoka asmeniui gali būti skiriama, jeigu jis buvo draudžiamas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu. Įvykus pripažintam draudžiamu nelaimingo atsitiko įvykiui ar nustačius profesinę ligą, dėl kurių darbuotojas tapo laikinai nedarbingas ir jam išduotas nedarbingumo pažymėjimas, jis gali kreiptis dėl išmokos skyrimo.

Pasak LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, apdraustieji įgyja teisę į ligos išmoką, neatsižvelgiant į turimą socialinio draudimo stažą. Reiškiasi, kad nes jeigu darbuotojas dirba pirmą darbo dieną ir jam įvyksta pripažintas draudžiamasis nelaimingas atsitikimas, jis galės gauti jam priklausančias kompensacijas ir išmokas. Darbuotojas, pasinaudojęs ligos išmokos teise, gaus 77,58 proc. kompensuojamojo uždarbio dydžio išmoką, dėl kurios reikia kreiptis tiesiogiai į „Sodrą“.

Apdraustieji asmenys gali gauti ir netekto darbingumo vienkartinę kompensaciją. Ji skiriama, kai dėl nelaimės darbe ar kai susergama profesine liga, darbuotojas netenka mažiau kaip 30 proc. darbingumo. Ši vienkartinė kompensacija apskaičiuojama pagal asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos nustatymo mėnesį.


„Teisė į minėtas išmokas ar kompensacijas prarandama“


Taip pat, LPS „Sandrauga“ informuoja, kad darbuotojui gali būti skiriama netekto darbingumo periodinė kompensacija. Ją galima gaut tuomet, kai dėl nelaimės darbe ar dėl profesinės ligos netenkama 30 (imtinai) ir daugiau procentų darbingumo. Ši kompensacija mokama kas mėnesį, o termino pabaigą nustato Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba. Į minėtą instituciją reikėtų kreiptis, kai norima nustatyti darbingumo lygį, o dėl ligos išmokos, netekto darbingumo vienkartinės ar periodinės kompensacijos – į „Sodrą“.

Tiesa, yra apibrėžti atvejai, kuomet nelaimingi atsitikimai darbe arba profesinės ligos nėra pripažįstamos draudžiamaisiais įvykiais ir teisė į minėtas išmokas ar kompensacijas prarandama. Draudžiamaisiais įvykiais nepripažįstama tuomet, kai apdraustasis asmuo nukentėjo dėl savo veikos, kurioje teisėsauga nustatė nusikalstomos veikos požymių arba kad ši veika susijusi su administracinių nusižengimu. Taip pat nepripažįstama, kai apdraustasis sirgo liga, kuri nėra susijusi su darbu, kai savavališkai (be darbdavio žinios) dirbo sau ir kai apdraustasis asmuo tyčia siekė, kad įvyktų nelaimingas atsitikimas. Būtina paminėti, kad draudžiamuoju įvykiu nepripažįstama, kai prieš apdraustąjį buvo panaudotas smurtas, jeigu to aplinkybės ir motyvai nesusiję su darbu, išskyrus tada, kai nelaimingas atsitikimas įvyksta pakeliui į darbą ar iš darbo.

Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ taip pat primena, kad jeigu darbuotojas susiduria su prastomis darbo sąlygomis, mobingo apraiškomis, (psichologiniu) smurtu darbo aplinkoje, nesąžininga darbo laiko apskaita ir atlyginimo mokėjimu, jis gali kreiptis į savo profesinę sąjungą, kuri padės išspręsti problemas.

Giedrius Katkauskas

Kodėl Lietuvoje trūksta vairuotojų?

Šiandien Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“, LR susisiekimo ministerijos ir kitų profsąjungų atstovai susitiko su transporto sektoriaus atstovais. Susitikimo metu buvo diskutuojama ir ieškoma sprendimų dėl vairuotojų trūkumo transporto sektoriuje.


„Vienoje įmonėje 113 vilkikų stovi gamyklose“


Pasak vadovo, lietuvių vairuotojų yra labai mažai (vos 15 proc.), o didžiąją šių darbuotojų dalį sudaro iš trečiųjų šalių atvykę žmonės (net 85 proc.). Kaip pasakojama, taip yra todėl, nes lietuvių, norinčių dirbti vairuotojais yra labai mažai – ypatingai jaunesnio amžiaus žmonių. Dauguma Lietuvos piliečių į darbo pasiūlymus atsiliepia tie, kurie yra sulaukę 50-55 metų amžiaus. Šioje situacijoje jau kuris laikas vyrauja problema: vairuotojų trūksta, lietuvių, norinčių dirbti labai mažai. Tuo pačiu, norint įdarbinti žmones, atvykusius iš kitų valstybių, darosi sudėtinga dėl valdžios sprendimų ir ilgų procedūrų. Pasak transporto sektoriaus atstovų, vienoje įmonėje 113 vilkikų stovi gamyklose, tačiau jų paimti negali, nes tiesiog nėra darbuotojų.

1637762754196LR susisiekimo ministerijos atstovai argumentuoja, kad į Lietuvą norintiems atvykti dirbti žmonėms pagal specialybę papildomų kvotų suteikti nenorima, nes taip sukuriama pigi darbo jėga. Tuo tarpu, jeigu užsienietis, gavęs vizą ar kvotą, yra nepriimamas į darbą, jis atsiduria toje pačioje Lietuvos darbo rinkoje, bet jau nebe pretendentai į vairuotojų pozicijas.


Kęstutis Juknis: „lietuvių vairuotojai eilę metų buvo pastoviai spaudžiami, „drožiami“


Pigios darbo jėgos argumentą transporto sektoriaus atstovai neigia, nes jie labai daug investuoja ir kuria kokybišką produktą. Tačiau, Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ pirmininkui Kęstučiui Jukniui kyla abejonių dėl šio atkirčio į susisiekimo ministerijos argumentą. Pasak pirmininko, kyla labai daug abejonių, kad lietuviams nėra suteikiamos vienodos darbo sąlygos, skirtingai nei iš užsienio atvykusiems asmenims. K. Juknis uždavė klausimą, kodėl Lietuvos piliečiai taip nenori dirbti vairuotojais transporto sektoriuje. „Ar negali būti taip, kad logistikos įmonėse dirbantys lietuvių vairuotojai eilę metų buvo pastoviai spaudžiami, „drožiami“ nešti pelną ir tik pelną, o poilsio ir kitų socialinių garantijų negalėjo gauti?“. Kaip komentavo LPS „Sandrauga“ pirmininkas, „Tokią situaciją turime, dėl to, kad nesirūpinome savo žmonėmis ir nebuvome socialiai atsakingi“. Pritrūkus kvotoms darbuotojams iš trečiųjų šalių, padėtis vis tiek nesikeičia. Transporto sektorius, kuriame dirba apie 17 tūkst. darbuotojų, šiuo metu kreipėsi į Lietuvos Vyriausybę, kad suteiktų galimybę priimti daugiau užsieniečių darbuotojų. Kitos šalys, pajutę tokį stygių, operatyviai – per dviejų savaičių laikotarpį – palankiai sutvarkė teisinę situaciją, kad kuo mažiau būtų kliūčių.

LPS „Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis pažymėjo, kad transporto sektoriuje teritoriniu ir įmonės lygmeniu veikiančių kolektyvinių sutarčių yra labai mažai. Tai reiškia, kad darbdaviai veltui eikvoja jėgas, vieni bandydami išspręsti šias susidariusias problemas. Darbdavių ir profesinių sąjungų tikslas turėtų būti vienas – nauda ne tik darbdaviams, bet ir darbuotojams. Pavyzdžių iš užsienio valstybių, kur Vyriausybės spaudžiamos ir profsąjungų, ir darbdavių – yra apstu. Todėl nereikėtų švaistyti jėgų vieniems, bet veikti kartu ir pasiekti savo tikslus.

Giedrius Katkauskas

Kvalifikuotiems darbuotojams – „aukso amžius“

Šiuo metu Lietuvoje vyksta darbuotojų paieškos karštinė. Žiemos sezonui vis labiau artėjant pas mus, darbą siūlančių skelbimų skaičius didesnis nei pernai. Tai puiki galimybė darbo ieškantiems ar keičiantiems žmonėms. Tačiau ar tai tikrai taip džiugu, nei yra iš tikrųjų?


„Labiausiai trūko transporto ir saugojimo veiklą vykdančiose įmonėse“


Pasak Užimtumo tarnybos, dabar Lietuvoje darbo paklausa net 50,8 proc. didesnė nei pernai. Tačiau, kaip teigiama, toks darbuotojų paieškos rekordas nedaro tokios didelės įtakos 189,8 tūkst. darbingo amžiaus šalies gyventojų statusui. Nors ir žmonių, kurie dar neatrado savo darbovietės nuosekliai mažėja (lyginant su praeitais metais, sumažėjo 26,1 proc.), skaičius vis dar išlieka didelis.

Remiantis duomenimis iš Užimtumo tarnybos, darbuotojų labiausiai trūko transporto ir saugojimo veiklą vykdančiose įmonėse (5,8 tūkst.). Antroje vietoje pagal darbuotojų deficitą – apdirbamosios gamybos sektoriuje (5,6 tūkst.). Tuo tarpu trečioje vietoje, kurioje labiausiai trūksta specialistų – administracinės ir aptarnavimo pobūdžio darbuose (4,8 tūkst.). Paskutines vietas pagal darbo sritis, kuriose trūksta darbuotojų, užima didmeninės ir mažmeninės prekybos, statybos įmonės.

Tiesa, darbuotojų paieškos paklausa sumažėjo apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų įmonėse: rugsėjį buvo ieškoma 1,5 tūkst. žmonių, o tuo tarpu spalį – 1,1 tūkst. Tuo tarpu žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės profesijosveiklą vykdantys darbdaviai spalio mėnesį darbuotojų ieškojo daug daugiau, nei lyginant su rugsėjo mėnesiu – nustatyta 715 daugiau paieškos skelbimų.


„Nekvalifikuotiems darbuotojams teko mažesnė dalis darbo pasiūlymų“


Vis dėlto, net kas antrame darbo skelbime nurodyta kvalifikuotų darbuotojų, įrengimų ir mašinų operatorių paieška. Labiausiai buvo ieškoma sunkiasvorių sunkvežimių ir krovininių transporto priemonių vairuotojų, parduotuvių darbuotojų, virėjų, autobusų ir troleibusų vairuotojų. Taip pat trūko dailidžių ir stalių, vandentiekininkų ir vamzdynų montuotojų, lengvųjų automobilių ir furgonų vairuotojų, sodininkų, daržininkų, medelynų ir daigynų darbuotojų, statybininkų bei darbininkų izoliuotojų.

Tuo tarpu nekvalifikuotiems darbuotojams teko mažesnė dalis darbo pasiūlymų – 26,1 proc. Šiai darbuotojų grupei priskiriami krovikai, biurų, viešbučių ir kitų įstaigų valytojai, nekvalifikuoti apdirbimo pramonės darbininkai, pakuotojai (rankomis), prekių krovėjai į lentynas.

Taigi, nors ir mušamas rekordinis darbo skelbimų skaičius, toks reiškinys labiausiai daro įtaką kvalifikuotiems darbuotojams. Ieškoma specialistų iš įvairiausių sričių, kai kur ieškoma vis daugiau ir daugiau. Tuo tarpu kiti, kvalifikacijos neturintys žmonės ar iki šiol neatradę savo darbo vietos, toliau ieško pasiūlymų. Kaip manote, kodėl taip yra: kodėl neturintis kvalifikacijos darbuotojas nori rasti kvalifikuotą darbą, kartu su tokiu atlyginimu? Ką darytumėte nekvalifikuoto darbuotojo vietoje? O gal Jūs irgi niekaip nerandate tinkamo darbo? Pasidalinkite savo nuomonėmis ir įžvalgomis.

Giedrius Katkauskas

Profesinių sąjungų pirmininkai susitiko su Premjere

Šiandien Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ (Kęstutis Juknis), LPSK (I. Ruginienė) „Solidarumas“ (K. Krupavičienė) buvo pakviestas šiltam pokalbiui prie kavos puodelio su Lietuvos Respublikos Ministre Pirmininke Ingrida Šimonyte. Premjerė pokalbio metu apžvelgė esamą situaciją Lietuvoje, turinčią pozityvumo ir numatančių iššūkių.
 
LPS „Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis apžvelgė nepatenkinimą situaciją sudarant kolektyvines sutartis. „Jeigu Vyriausybė, atskiros ministerijos, pasirašydamos Nacionalines ir šakines kolektyvines sutartis, eina Europoje išbandytos praktikos keliu, tai įmonių, įstaigų lygmenyje sudaryti kolektyvines sutartis yra vis dar trukdoma. Vis dar veikia praeities stereotipai ir kai kur atviras neroras įtvirtinti socialinį teisingumą“. Pirmininkas taip pat atkreipė dėmesį į nenormalias, skandalingas situacijas dėl suminės darbo laiko apskaitos įvedimo ir konkrečių Vyriausybės veiksmų būtinybę gerinant darbuotojų atstovavimą ir elementarių teisių gynybą.
May be an image of 4 people, people standing and indoor
K. Juknis pastebėjo, kad Trišalė Taryba tapo panaši į diskusijų klubą, kurios nutarimai apskritai nieko nereiškia. Vyriausybė neturi kurti cirko ir po to stebėtis, kodėl sulaukiama kritikos iš Europos komisijos, kuri teigia, kad socialinis dialogas Lietuvoje yra toks silpnas. Taip pat buvo paliestos užimtumo, sveikatos, transporto, pareigūnų, švietimo sektorių problemos, aptarti galimi sprendimų būdai.
 
Nors Premjerė nieko ir nepažadėjo profsąjungoms, tačiau greitu metu žinosime ar nors į vieną paliestą temą buvo atsižvelgta.