Lietuvoje – istorinis įvykis: pasiektas laisvų darbo vietų skaičiaus rekordas! Šiuo metu yra beveik 27 tūkst. laisvų darbo vietų, skirtų samdomiems darbuotojams. Lyginant su praeitais metais, jų yra net 1,5 karto daugiau. Kaip bebūtų, situacija nėra tokia gera, kaip atrodo. Nors darbo vietų yra rekordiškai daug, žmonės noru darbintis nepasižymi.

„Darbdaviai imasi kraštutinės priemonės – didina darbo užmokestį“

Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, šiuo metu Lietuvoje susidarė 2 proc. laisvų darbo vietų. Toks rekordinis skaičius buvo pasiektas dar 2008 metais trečiąjį ketvirtį. Nustatyta, kad darbuotojų trūksta ne tik privačiame, bet ir viešajame sektoriuje. Labiausiai jaučiamas trūkumas transporto, statybų, informacijos ir ryšių, viešajame sektoriuose.

Kol darbuotojų trūksta, darbdaviai imasi kraštutinės priemonės – didina darbo užmokestį. Tokia priemonė labiausiai taikoma viešajame ir informacijos ir ryšių sektoriuose, kuriuose darbuotojų ieškoma intensyviausiai. Pastebima tendencija, kad laisvų darbo vietų skaičius auga ne tik nekvalifikuotam, bet ir kvalifikuotam darbui. Įmonėms darosi vis sunkiau surasti tinkamos kvalifikacijos darbuotojų, o norint išlaikyti ir įdarbinti naujus, bandoma didinti darbo užmokestį.

„Išmoka leido žmonėms būti namuose, nieko neveikti ir gauti už tai pinigus“

Kaip bebūtų, kyla esminiai, probleminiai klausimai: kodėl trūksta darbuotojų, nors yra didelis darbingų šalies gyventojų skaičius? Kodėl žmonės nenori dirbti? Vienas iš galimų variantų – pigi darbo jėga iš užsienio šalių. Kai kurių sektorių darbdaviai įprato samdyti žmones iš trečiųjų šalių, todėl samdyti lietuvius – nėra intereso. Tuo tarpu lietuviai nenori dirbti už tokį pat darbo užmokestį, kokį moka darbuotojui, atvykusiam iš užsienio. Galimas variantas, kad tokiu būdu lietuviai yra priversti ieškoti tokios pat specialybės darbo kitose vakarų šalyse, kuriose atlyginimas yra didesnis, nei Lietuvoje. Jeigu Lietuva ir toliau skatins imigraciją, lietuviai liks be darbo ir ieškos (geresnių) alternatyvų vakarų valstybėse.

Kita priežastis, kodėl darbovietėse trūksta darbuotojų – pačių žmonių motyvacija įsidarbinti. Vienas iš motyvų, lemiantį motyvacijos stoką ieškoti darbo, yra buvusio karantino padariniai. Asmenys, kurie dėl pandemijos sukelto karantino neteko ar nerado darbo, galėjo gauti specialią darbo paieškos išmoką, kuri kasmet didėjo. Ši išmoka leido žmonėms būti namuose, nieko neveikti ir gauti už tai pinigus. Žinoma, tokia galimybe nuo 2021 m. rugpjūčio 31 d. pasinaudoti nebegalima, nes baigėsi išmokos mokėjimo terminas. Specialistai tikisi, kad tai padarys teigiamą įtaką žmonių norui ieškoti darbo.

Kęstutis Juknis: „Už tai turime dėkoti A. Butkevičiaus ir S. Skvernelio Vyriausybėms“

Tiesa, Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis sako, kad žmonės nenori dirbti ir dėl to, nes darbo viduje nebėra socialinės teisybės. „Neretai atsitinka atvejų, kai darbdaviai piktybiškai nemoka priedų, priemokų ar net atlyginimų savo darbuotojams. Tuo tarpu darbuotojai, įgiję tokią darbo patirtį, nebetenka noro toliau ieškoti darbo, nes turi susidarę neigiamą požiūrį į darbdavius“, – sakė Kęstutis Juknis. LPS „Sandrauga“ pirmininkas pridūrė, kad žmonės, praradę viltį užsidirbti Lietuvoje, yra priversti dirbti kitose šalyse ir tokiu būdu yra pritariama tyliai emigracijai. „Tai yra mūsų pareiga kalbėti, priešintis ir pakeisti tokią situaciją, kokia dabar yra‘, – toliau kalbėjo LPS „Sandrauga“ pirmininkas.

Kęstutis Juknis pastebėjo, kad dabar LR Darbo kodeksas tapo paremtas liberalistine ideologija, pagal kurią kiekvienas turi kovoti už save, o ne garantuoti darbo teisių užtikrinimą darbuotojams. „2016 metais mes (LPS „Sandrauga“ – red. pastaba) labai kovojome, kad Darbo kodeksas nebūtų taip labai liberalizuojamas ir nebūtų toks beteisis darbuotojų atžvilgiu. Kovojome ir už tai, kad profesinių sąjungų teisės nebūtų siaurinamos, kad žmogui būtų skirta daugiau teisių ir garantijų, kad žmogus būtų gerbiamas“, – pasakojo LPS „Sandrauga“ pirmininkas K. Juknis, – „Daugelis seimo narių ir europarlamentarų iš pradžių bandė mums (profesinėms sąjungoms – red. pastaba) pritarti, tačiau šiems buvo pagrasinta ir jie buvo priversti užtilti“. Pasak pirmininko, LPS „Sandrauga“ laikėsi teisingos pozicijos ir jeigu kitos organizacijos, profesinės sąjungos būtų pasielgusios taip pačiai, būtų buvusi didesnė jėga ir pasipriešinimas valdžios planų įgyvendinimui. „Tas visas kitų profsąjungų, esančių Vilniuje, tarimasis ar reikia priešintis, ar nereikia, padarė meškos paslaugą ir dabar turim tokią situaciją, kad žmonės ne tik nebenori dirbti dėl mažų atlyginimų, bet ir dėl minėtų dabartinio Darbo kodekso spragų. Tai yra šalies išvaikymas ir už tai turime dėkoti A. Butkevičiaus ir S. Skvernelio Vyriausybėms“, – sakė Kęstutis Juknis.

Taigi, situacija Lietuvoje dėl laisvų darbo vietų ir nenoro dirbti išlieka vis dar problematiška. Nors specialistai teigia, kad padėtis stabilizuojasi ir daugėja norinčių dirbti, tai negarantuoja, kad ateityje darbuotojai nepavargs nuo teisybės ir garantuojamų teisių trūkumo darbe, LR Darbo kodekse. Kaip turėtų pasielgti Lietuvos valdžia? Ir ar ji nori greitai reaguoti į kritišką situaciją darbo rinkoje, kai vyksta kiti svarbūs įvykiai ne ką mažiau svarbesnėse šalies srityse? Kas atsitiks, kai beveik visas šalies jaunimas ir kiti darbingo amžiaus žmonės neapsikentę iškeliaus dirbti svetur?

Giedrius Katkauskas

Pasirodė žinia, kad Vidaus reikalų ir Sveikatos apsaugos ministerijos susitarė dėl poilsio ir reabilitacijos centro „Pušynas“ ir VšĮ Valstybės ir savivaldybių tarnautojų mokymo centro „Dainava“ integravimo į sveikatos apsaugos sistemą. Atrodo, kad problemos pagaliau baigėsi ir šie centrai vėl galės ramiai veikti. Tačiau, toks mistinis ir paslaptingas ministerijų susitarimas neišvengiamai atneša kitas problemas tiek šių centrų darbuotojams, tiek valstybės tarnautojams ir pareigūnams, kuriems ir taip reikalingas sveikatinimo paslaugos.

Vidaus reikalų ministrė teigia, kad VRM „Yra atsakinga už viešąjį saugumą, o ne sveikatinimo paslaugų teikimą“, todėl „Pušynas“ ir „Dainava“ šiai ministerijai nereikalingi. Iš karto kyla logiški klausimai: ar ne darbdavys turi rūpintis savo darbuotoju? Ar ne jis turi užtikrinti patogias, saugias ir sveikas darbo sąlygas? Remiantis Vidaus reikalų ministrės A. Bilotaitės žodžiais, kad tai yra ministerijai nebūdingos funkcijos, galima daryti prielaidą, kad ministerijai nerūpi valstybės tarnautojai arba ministrė visiškai atitrūkusi nuo darbo (valstybės) teisės reikalavimų.

Taip pat šis ministerijų susitarimas gali reikšti ir kitą strategiją. Jeigu nepavyko planas A, visada yra galimybė vykdyti planą B. Istorijoje dar neteko girdėti, kad valdžia visiškai atsisakytų savo plano ir nieko daugiau nebedarytų. „Pušyno“ ir „Dainavos“ pereinamasis laikotarpis į sveikatos apsaugos sistemą reiškia, kad jau kita institucija labai greitai gali visą esančią struktūrą peržiūrėti ir pertvarkyti pagal savo poreikius ir norus. Pavyzdžiui, gali būti atliekami tokie veiksmai, kaip pradėtas vykdyti auditas, gali būti pakeistas direktorius ar pašalinti kokie nors skyriai arba institucija gali perorganizuoti struktūrą pagal jiems tinkamus kriterijus. Tačiau, labiausiai kyla klausimas ar „Pušynas“ sudarys sutartį su Vidaus reikalų ministerija, kad valstybės tarnautojai ir toliau galėtų pailsėti, pasveikti ir reabilituotis? Dirbant tokį darbą, poilsis ir reabilitacija yra neatsiejamos būtinybės, kurios tiesiog turi būti privalomai užtikrintos. Vis dėlto, yra didelė tikimybė, kad tokia sutartis nebus sudaryta, nes kaip šiuo atveju, pasirinktas planas B išpildo pirminį planą A. Poilsio ir reabilitacijos centro „Pušynas“ reali ateitis – pareigūnams ji nebetarnaus.

„Kas nustatė, kad „Pušyno“ ir „Dainavos“ centrų paslaugos yra prastos, per brangios ir netinkamos?“ – klausė Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis. Pirmininkui kilo klausimų, kas padarė įtaką Vidaus reikalų ministerijai atsisakyti sanatorijos, esančios prie jūros. „Juk tai viena patraukliausių ir geriausių vietų pareigūnui pailsėti ir pasirūpinti savo sveikata – tiek fizine, tiek psichologine. Tai yra neskaidru, nelogiška ir sukelia daug natūralių klausimų“ – pasakojo Kęstutis Juknis.

Kodėl Vidaus reikalų ministerija atsisakė ir perdavė Sveikatos apsaugos ministerijai šiuos centrus – lieka iki šiol neaišku. Pavyzdžiui, juk poilsio ir reabilitacijos centras „Pušynas“ yra pelninga organizacija. Viskas būtų puikiai suprantama, jeigu sanatorija būtų nuostolinga – dėl to klausimų nekiltų. Bet dabar, kai tai realiai yra pelninga įstaiga, sprendimas atsisakyti jos yra tiesiog nelogiškas, mistinis ir paslaptingas. Kaip ir minėta prieš tai, dabar sukuriamas ministerijos įvaizdis, kad ji savo darbuotojais – valstybės tarnautojais, pareigūnais – tiesiog nenori rūpintis ir kad atsisakoma atsakomybė į jų būtiną poilsį, geros sveikatos užtikrinimą ir reabilitaciją. Vienaip ar kitaip, laukia sunki ir baimę kelianti ateitis valstybės tarnautojams, pareigūnams, „Pušyno“ ir „Dainavos“ centrų darbuotojams.

Šiandien, sausio 10 dieną, Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ atstovai susitiko su savo nariais Kauno Senamiesčio progimnazijoje.

Susitikimo metu buvo aptariami per 2021 metus nuveikti darbai, su kokiais iššūkiais teko susidurti ir kaip pavyko juos įveikti. Tuo pačiu, aptarti ateities planai: kokie galimi pokyčiai aktualūs profesinių sąjungų nariams, aktualios problemos, šių metų prioritetiniai klausimai.

„Šioje mokykloje LPS „Sandrauga“ nariai turėjo įtemptą laikotarpį su buvusia mokyklos direktore. Bendromis pastangomis, situacija buvo pakeista ir nariai gali toliau ramiai dirbti. Dabar liko imtis darbų dėl Kolektyvinės sutarties sudarymo šioje įstaigoje“, – kalbėjo Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis.

Džiaugiamės, kad Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ auga ir pritraukia vis daugiau žmonių į savo gretas. Kartu mes galime pasiekti daug daugiau, nei galime pagalvoti ir įveikti visas iškilusias problemas.

Lietuvos darbo rinka, kaip niekada įkaitusi ir permaininga. Tolimoje praeityje liko laikai, kuomet į vieną poziciją darbdaviai sulaukdavo net kelių šimtų gyvenimo aprašymų ir kaip sako patyrę personalo specialistai – tikrai buvo iš ko rinktis…

Vos ne dešimtmetį trukusi emigracijos banga, bei dėl technologijų pažangos atsiradusios galimybės nuotoliniu būdu dirbti kitose šalyse esančiose organizacijose įnešė daug permainų. Paminėtina, kad per pastarąjį nepriklausomybės trisdešimtmetį išaugo ir subrendo nauja darbuotojų karta, daug drąsiau žvelgianti į permainas ir vis ieškanti naujų galimybių. Vyresniosios kartos atstovams labai dažnai buvo natūralu ir įprasta visą savo profesinį gyvenimą praleisti vienoje darbovietėje, į žmones, pakeitusius daugiau nei keletą darbo vietų, buvo žiūrima kaip į nepatikimus ir nesugebančius niekur prisitaikyti. Nors perėjūnų etikėtės nenori nei vienas žmogus, tačiau požiūris į darbą vienoje darbovietėje, lojalumą,  darbuotojo patikimumą smarkiai pakito. Dabar  dažnas dvidešimtmetis jaunuolis jau būna išbandęs keturis darbus ir reikalauja iš darbdavio, kad jis būtų vertinamas, kad jam net neturinčiam darbo patirties ir kvalifikacijos būtų taikomos tokios pat garantijos kaip ir aukštą kvalifikaciją ir ilgą  darbo patirtį turinčiam darbuotojui.

Dažnas darbuotojų kaitumas apsunkina organizacijų veiklą: sunku planuoti darbą, apmokymas eikvoja resursus ir laiką, o nestabili, bei iki galo nesusiformavusi komanda sukuria daug menkesnę pridėtinę vertę. Anksčiau viena pagrindinių personalo valdymo specialistų funkcijų buvo tinkamo darbuotojo paieška ir atranka. Dabartinės tendencijos krypsta į žmonių jau esančių organizacijoje išlaikymą.

Vienos įmonės renkasi atvirumu ir naudomis darbuotojui grįstą kelią, kitos ,,bando žaisti” dvigubus žaidimus. Nereta praktika, kad įmonė neva deklaruojanti taikomą darbuotojų įtraukimą į pokyčius, asmeninės lyderystės plėtrą, bei darbuotojų savarankiškumą – stoja piestu, jei sužino, kad darbuotojai siekia įkurti profesinę sąjungą ir prieš juos nukreipia gerai apmokamų  interventų ar pokyčių agentų psichologinį terorą. Kaip dievagojosi vienas į LPS „Sandrauga“ kreipęsis asmuo – kaip įmonėje veikianti darbo taryba gali spręsti darbuotojų problemas, jei ji sudaryta iš žmonių, kurie tas problemas ir sukuria.

Už butaforinių, jokios įtakos darbuotojų teisnei padėčiai neturinčių darbo tarybų prastumimą į Darbo kodeksą žmonės turi ,,dėkoti buvusiam socialdemokratui, premjerui Butkevičiui  jo partiečiams ir po to atėjusiai Valsiečių bei buvusių policininkų junginiui – sako Lietuvos profsąjungos ,,Sandrauga” pirmininkas Kęstutis Juknis. Jie susiaurino įstatymines profsąjungų teises,  ir būgtai liberalizavo darbo kodeksą – pabrėžė Kęstutis Juknis. Dabartinė seimo narių  dauguma kai kuriose pozicijose, peržiūrint darbo Kodekso nuostatas yra teisingesnė ir nuoseklesnė. Keista, bet praeitų kadencijų socialdemokratai, valstiečiai ne padėjo darbo žmonėms, nesirūpino jais, o tarnavo kapitalo interesams.

LPS ,,Sandrauga” priklauso tarptautinei profsąjungų organizacijai ir seka įvykius Europoje. Vakarų šalyse įprasta praktika, kad kompanijose veikiančios profesinės sąjungos aktyviai dalyvauja personalo valdyme. Toli gražu tai nėra vien konfliktų valdymo priemonė. Profsąjunga aktyviai dalyvauja visame nario profesineme gyvenime: nuo įdarbinimo iki išdarbinimo, tarpininkauja mokymų, perkvalifikavimo ir darbo paieškos klausimais. – Teigia LPS “Sandrauga” pirmininkas Kęstutis Juknis.

Prasilenkiantys darbdavių ir darbuotojų lūkesčiai yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl tiek daug priešpriešų ir nusivylimų darbo rinkoje. Darbuotojų paieškos tapo panašios į aklus pasimatymus – darbdaviai stengiasi pasirodyti tik iš geriausių pusių ir nutylima daug svarbių detalių, o kandidatai vis dar mėgsta siųsti gerokai pagražintus gyvenimo aprašymus. Vėliau pasibaigus ,,kaukių pristatymui” išryškėja tikrosios tiesos.

Nėra nė idealių organizacijų, nei idealių darbuotojų, bet visada yra ir bus pasirinkimas tarp siūlančių nemokamą kavą ar stalo žaidimus ir siūlančių ne visada lengvą darbą, bet tikras galimybes, socialines garantijas ir nors ir nedaug, bet nuolat kylantį darbo užmokestį. Tiek vieni, tiek kiti proceso dalyviai vertina patikimumą ir gebėjimą prisitaikyti.  Nei viena įmonė nenori trumpalaikio, iš vienos į kitą lakstančio darbuotojo, o darbuotojas visada, prieš ateidamas į darbo pokalbį turi apsispręsti ar jis tikrai nori tokių pareigų, būtent tokio darbo ar bando įsidarbinti tik tam, kad kaip nors sulauktų pavasario…

Vytautas Mikalauskas

Dėl pasaulį ištikusios pandemijos, darbuotojams kurį laiką reikėjo dirbti nuotoliniu būdu. Tiesa, nors dabar jau galima dirbti įprastai, kai kurios darbo per nuotolį pasekmės išliko. Pavyzdžiui, darbdavių tarpe tapo madinga įkyriau ir dažniau rašyti laiškus ar pranešimus savo darbuotojams, nors darbo laikas jau yra praėjęs. Nors tai buvo daroma ir prieš pandemiją, dėl tokio ydingo elgesio išpopuliarėjimo Portugalijos valdžia nusprendė situaciją pakeisti.

Šių metų lapkričio mėnesį naujienų portalus pasiekė žinia, kad Portugalijoje nuspręsta pakeisti taisykles, kada darbuotojai gali „atsijungti“. Tokiu būdu, darbdaviams yra uždrausta reguliariai susisiekti su savo darbuotojais po darbo valandų. Tiesa, kontaktavimas su darbuotojais po darbo valandų tapo įprasta ir prieš koronaviruso išplitimą. Dėl skaitmeninių technologijų, milijonai žmonių susidūrė su sunkumais atskiriant darbo ir namų gyvenimus, kai pradėjo egzistuoti el. paštai ar tokios programėlės kaip „Messenger“, „WhatsApp“, „Telegram“ ir pan. Tuo tarpu, įpratus dirbti iš namų dėl pandemijos, kontaktavimas el. laiškais ar pranešimais su darbuotojais tapo daug įkyresnis ir dažnesnis.

„Susiduria su neigiamomis psichologinės sveikatos pasekmėmis“

Didžiausia Jungtinėje Karalystėje esanti gyvybės draudimo ir pensijų kaupimo grupė „Aviva“ atliko tyrimą, kuriuo paaiškėjo, kad net 44 proc. darbuotojų jaučiasi, kad jie negali „atsijungti“, nes jų darbdavys nori nuolatos palaikyti ryšį. Dėl to dauguma tyrimo dalyvių teigia, kad šie susiduria su neigiamomis psichologinės sveikatos pasekmėmis dėl neaiškių ribų tarp darbo ir laisvo laiko. Nuotolinio darbo būdas leido žmonėms dirbti iš namų, bet tuo pačiu privertė juos būti pasiekiamais bet kuriuo paros metu.

Sekant Portugalijos pavyzdžiu, galima nustatyti taisykles, kad organizacijose neturi būti įsipareigojimų atsakinėti į laiškus ar pranešimus po darbo valandų. Taip pat galima „nuteikti“ darbdavius, kad jei šie parašytų laišką ar pranešimą darbuotojui 20 val. vakaro, nesitikėtų atsakymo iki tol, kol darbuotojas pradės darbą. Panašius principus svarsto  taikyti Prancūzijos ir Airijos valdžia. Svarstoma į savo statutus įtraukti „teisę atsijungti“. Tokia idėja įgauna pagreitį ir Europos Sąjungos lygmenyje. Net Australijos policijos pajėgos suderino politiką, pagal kurią pareigūnai gali atitrūkti nuo rutininio darbo. Žinoma, tai nereiškia, kad šie galės savavališkai atmesti iškvietimus.

Tokią užsienio šalių praktiką jau reikia pradėti taikyti ir Lietuvai. Šiandien jau ir taip galima jausti kasdienį stresą nuo darbo, o papildomi pranešimai iš darbdavių po darbo gali jį tik dar labiau padidinti. Darbuotojams poilsis yra būtinas, kad šie galėtų efektyviai ir sėkmingai dirbti, tačiau savotiškai juos „persekiojant“ to padaryti nepavyks. Tokias nuostatas galima įgyvendinti jau šiandien. Profesinių sąjungų dėka, galima suorganizuoti įmonės ar organizacijos kolektyvinę sutartį, kurioje galima nustatyti būtent tokius pat principus, kokius taiko Portugalija ar Australija.

Giedrius Katkauskas