Lietuvos darbo rinka, kaip niekada įkaitusi ir permaininga. Tolimoje praeityje liko laikai, kuomet į vieną poziciją darbdaviai sulaukdavo net kelių šimtų gyvenimo aprašymų ir kaip sako patyrę personalo specialistai – tikrai buvo iš ko rinktis…

Vos ne dvidešimtmetį trukusi emigracijos banga, bei dėl technologijų pažangos atsiradusios galimybės nuotoliniu būdu dirbti kitose šalyse esančiose organizacijose įnešė daug permainų. Paminėtina, kad per pastarąjį nepriklausomybės trisdešimtmetį išaugo ir subrendo nauja darbuotojų karta, daug drąsiau žvelgianti į permainas ir vis ieškanti naujų galimybių. Vyresniosios kartos atstovams labai dažnai buvo natūralu ir įprasta visą savo profesinį gyvenimą praleisti vienoje darbovietėje, į žmones, pakeitusius daugiau nei keletą darbo vietų, buvo žiūrima kaip į nepatikimus ir nesugebančius niekur prisitaikyti. Nors perėjūnų etikėtės nenori nei vienas žmogus, tačiau požiūris į darbą vienoje darbovietėje, lojalumą,  darbuotojo patikimumą smarkiai pakito. Dabar  dažnas dvidešimtmetis jaunuolis jau būna išbandęs keturis darbus ir reikalauja iš darbdavio, kad jis būtų vertinamas, kad jam net neturinčiam darbo patirties ir kvalifikacijos būtų taikomos tokios pat garantijos kaip ir aukštą kvalifikaciją ir ilgą  darbo patirtį turinčiam darbuotojui. Ne paslaptis, kad daug jaunų žmonių yra taip  susireikšminę, kad nebeskiria kino filmų nuo realios kasdienybės ir darbo, todėl  nuolat keičia darbus.

 Nereta praktika, kad įmonė deklaruojanti užsienyje neva taikomą darbuotojų įtraukimą į pokyčius, asmeninės lyderystės plėtrą, bei darbuotojų savarankiškumą – stoja piestu, jei sužino, kad darbuotojai siekia įkurti profesinę sąjungą ir prieš juos nukreipia gerai apmokamų  interventų, pokyčių agentų psichologinį terorą. Kaip dievagojosi vienas į LPS „Sandrauga“ kreipęsis asmuo – kaip įmonėje veikianti darbo taryba gali spręsti darbuotojų problemas, jei ji sudaryta iš žmonių, kurie tas problemas ir sukuria. Už  ,,balioninių”, jokios įtakos darbuotojų teisnei padėčiai negalinčių pakeisti darbo tarybų prastumimą į Darbo kodeksą žmonės turi ,,dėkoti buvusiam socialdemokratui, premjerui Butkevičiui  jo partiečiams ir po to atėjusiai valsiečių daugumai. Keista, bet praeitų kadencijų socialdemokratai, valstiečiai ne padėjo darbo žmonėms, nesirūpino jais, o tarnavo kapitalo interesams.

Vakarų šalyse įprasta praktika, kad kompanijose veikiančios profesinės sąjungos aktyviai dalyvauja personalo valdyme. Toli gražu tai nėra vien konfliktų valdymo priemonė. Profsąjunga aktyviai dalyvauja visame nario profesineme gyvenime: nuo įdarbinimo iki išdarbinimo, tarpininkauja mokymų, perkvalifikavimo ir darbo paieškos klausimais. – teigia LPS “Sandrauga” pirmininkas Kęstutis Juknis.

Prasilenkiantys darbdavių ir darbuotojų lūkesčiai yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl tiek daug priešpriešų ir nusivylimų darbo rinkoje. Darbuotojų paieškos tapo panašios į aklus pasimatymus – darbdaviai stengiasi pasirodyti tik iš geriausių pusių ir nutylima daug svarbių detalių, o kandidatai vis dar mėgsta siųsti gerokai pagražintus gyvenimo aprašymus.

Nėra nė idealių organizacijų, nei idealių darbuotojų, bet visada yra ir bus pasirinkimas tarp siūlančių nemokamą kavą ar stalo žaidimus ir siūlančių ne visada lengvą darbą.  Nei viena įmonė nenori trumpalaikio, iš vienos į kitą lakstančio darbuotojo, o darbuotojas visada, prieš ateidamas į darbo pokalbį turi apsispręsti ar jis tikrai nori tokių pareigų, būtent tokio darbo ar bando įsidarbinti tik tam, kad kaip nors  sulauktų geresnės situacijos.

Agnė Gelžinė

2020 m. spalio 15 d. Lietuvos Respublikos Seimas priimdamas įstatymą, vienu brūkštelėjimu pakeitė LR Darbo kodekso 179 str. normas, suvaržydamas profesinių sąjungų veikimą nacionaliniu lygmeniu, ir jų konstitucinę teisę laisvai kurtis ir savarankiškai veikti. Viena partija, profesinėms sąjungoms nustatė 10-į kriterijų norinčioms jungtis ir tapti nacionalinio lygmens profesinių sąjungų organizacija,  suvaržant ir apsunkinant jų konstitucinę  teisę, įteisinant prievolę „priklausyti Europos Sąjungos, Europos ekonominės erdvės organizacijoms arba kitoms tarptautinėms organizacijoms.“ Nors 2017 m. liepos 1 d. įsiteisėjęs naujasis LR Darbo kodeksas numatė visiškai kitą (be jokių priklausymų) atitiktį nacionaliniu lygmeniu veikiančioms profesinių sąjungų organizacijoms. Kol 2020 m. birželio 3 d. LR Seimo nepasiekė įstatymo projektas dėl LR Darbo kodekso 179 straipsnio pakeitimo (su 10-čia nustatytų reikalavimų profesinėms sąjungoms), kurio iniciatorė ir rengėja Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija ir buvusi LR Seimo narė A. Papirtienė. kuri ir teikė LR Seimui šį įstatymo projektą. Šio projekto rengėjai, nesiekė nustatyti sąžiningas ir adekvačias profesinių sąjungų reprezentatyvumo taisykles, pagal kurias būtų nustatomos labiausiai atstovaujančios organizacijos. Kas tas ,,labiausiai“ ? Kaip teigė šio projekto rengėjai, paprastai derybose pareiškia norą dalyvauti įvairios profesinės sąjungos, ne pagal pagrindinį Lietuvos įstatymą – visos profesinės sąjungos turi lygias teises. Šio projekto rengėjai- Konfederacija ir buvusi seimo narė A. Papirtienė, nurodydamos menamą įstatymo projekto tikslą, kad reikalingos reprezentatyvumo taisyklės, įtvirtino savo monopolį ir sukūrė eilę biurokratinių, jokia logika nepagrįstų, apsunkinančių reikalavimų kitoms profesinėms sąjungoms, sudarant kliūtis vystyti socialinį dialogą. Ar tokie konfederacijos veiksmai stiprina profsąjunginį judėjimą, ar stiprina profsąjungų bendrą veikimo kryptį, vieningumą ? Akivaizdu, kad ne.

Profesinių sąjungų veikimas, jų galia priklauso ne nuo valstybės kontrolės, kišimosi, primestų formalių, apibrėžtų kriterijų atitikties, o nuo to, kaip profesinės sąjungos geba veikti ir atstovauti, ir jei reikia bendrai veikti.

Todėl, kaip be būtų gaila, buvę premjerai, įvairūs politikai pasiekė pergalę- suskaldė profsąjungas. Ar atsiras seimo narys, kas nuneš naują įstatymo projektą svarstymui į Seimą, kad ši situacija pasikeistų? Kad būtų sudaryta galimybė ir pašalintos kliūtys visoms profesinėms sąjungoms jungtis ir veikti atstovaujant dirbančiuosius? Ar bus užkirstas kelias profesinėms sąjungoms (vienai ar išskirtinai kelios) turėti išimtines teises atstovauti ne tik savo bet ir kitų dirbančiųjų interesus? Šiemet tai turėtume išspręsti.

Agnė Gelžinė

Lietuvos Respublikos Profesinių sąjungų  (LR PSĮ ) įstatyme yra įtvirtinta, kad profesinių sąjungų, jų susivienijimų turtą sudaro narių mokesčiai, įmonių, įstaigų ir organizacijų įnašai (socialinių partnerių lėšos), viešos aukos, parama, bei kitos teisėtai gautos pajamos ir turtas. Visuotinai žinomas faktas, kad kuo didesnis narių skaičius profsąjungoje, tuo finansinės, derybinės galios – stipresnės.

Tačiau esama ir tokių profesinių sąjungų, kurių išsilaikymo šaltinis ne nariai, jų skaičius, o iš verslo gaunamos lėšos. 1993 metais Lietuvos Respublikos Seimas vienu brūkštelėjimu  priimdamas nutarimą, nuosavybės teise, atidavė didžiulį nacionalinį nekilnojamą turtą, iš ,,anksto aptartoms“ kelioms organizacijoms – profesinėms sąjungoms.  Taip buvo  sudarytos sąlygas verslo grupėms – pasivadinusioms profsąjunginių susivienijimu ar profsąjungų centru įgyti didžiulį nacionalinį kapitalą, pradėti verslą, faktiškai  tik prisidengiant dirbančiųjų interesų gynyba ir teisių gynimu. Didžiulis nekilnojamas turtas neatlygintinai patekęs į „iš anksto aptartoms organizacijoms“ buvo neskaidrus ir užprogramavo turtą gavusias profsąjungas nacionaliniu mastu vaidinti pagal užsakovų nurodytą scenarijų, imituoti profsąjunginę veiklą, pasirašant su buvusiais vyriausybių vadovais įvairias sutartis ir ,,nacionalinius susitarimus“. Taip iš pradžių buvo iškreipiama tikroji profesinių sąjungų paskirtis. Akivaizdu ir vienareikšmiškai logiška, kad didžiausias lėšas profesinė sąjunga, susivienijimas gauna iš narių mokesčių, nes kitu atveju pati profesinių sąjungų ar jų organizacijų misija dingsta. Kaip teigė LPS „Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis: „Didžiulis neteisingai ,, iš dangaus nukritęs nekilnojamas turtas“ iš esmės buvo neskaidriai išdalytas, kaip ir daugelis to meto sprendimų. Jis pakenkė ir toliau kenkia visam profsąjunginiam judėjimui. Viena iš tų organizacijų LDF jau išparceliavo visą turtą ir jos veiklos nebesigirdi. Likusios iš nekilnojamo turto nuomos egzistuojančioms profsąjungoms (jų tik keletas) ypač daug reklamuojasi viešoje erdvėje. Žmonės to nežino, bet tokios profsąjungos iš profsąjungos nario mokesčio išsilaikytų gal 2-3 dienas. Verslo, kapitalo atstovams labai naudinga profsąjungas kurios tik diskutuoja televizijų laidose, kalba apie tarptautinius dalykus, pasisako dėl makroekonominių procesų, ir nekelia esminių klausimų dirbančiųjų ir pačių profsąjungų teisinei padėčiai sustiprinti. Primename, kad narystės konfidencialumas (pagal Europos šalių praktiką) yra užtikrinamas Lietuvos profesinėje sąjungoje „Sandrauga“ ir,kad narystė profesinėje sąjungoje yra ypatingi asmens duomenys, kuriems atskleisti reikalingas pačio asmens rašytinis sutikimas.

Ne paslaptis, kad LR Seimas, nors ir pritarė darbo kodekso 30 bei 58 straipsnių pataisoms, tačiau žodžio ,,mobingas“ apibrėžimą ir reikšmę netyčia užmiršo. Apmaudu, kad tokiu sprendimu ne tik, kad nenueita į teisės normų gilesnį ir aiškesnį išdėstymą, bet dar labiau supainiota mobingo bei smurto sąvokas. Užsiimta antikonstituciniais išvedžiojimais, kokia įstaigoje veikianti  profsąjunga  vykdys konsultavimo ir informavimo procedūras, lyg tai būtų aktualu mobinguojamam žmogui. Visos profesinės sąjungos turi lygias teises. Tai nustato Konstitucija 50str., todėl tik laiko klausimas kas imsis iniciatyvos taisyti suveltą, teisingumo principą paminantį dabartinį darbo kodeksą. Atvejis, kai buvusio partijos pirmininko ir buvusio premjero butkevičiaus iniciatyva buvo sujauktas iki 2016 metų galiojęs Darbo kodeksas ir profsąjungų statusas kiek įmanoma buvo sumenkintas dar nereiškia, kad padėtis beviltiška.

Taigi, mobingo apibrėžimą Seimo dauguma būtų galėję suformuoti, jeigu būtų susipažinę su iš gyvenimo pasitraukusių asmenų laiškais, prašymais arba perskaitę mokslininkų straipsnius ir rekomendacijas, jeigu būtų supratę, kad mobingas visai ne tas pats, kas priekabiavimas dėl lyties ar smurtas darbe. Traktuotė, ,,<<kad bet koks nepriimtinas elgesys ar jo grėsmė, nesvarbu ar nepriimtinu elgesiu vieną kartą ar pakartotinai siekiama padaryti >>“ yra abstraktus prieštaravimas ne tik moksliniams apibrėžimams, bet ir logikai. Įsivaizduokite, kad vadovas ryte nepasisveikinęs su sekretore padarė jai žodinę pastabą dėl aprangos reikalavimų nesilaikymo.  Pagal seimo narių apibrėžimą- tai jau smurtas! Tokių pavyzdžių daugybė, todėl kritikuotini tiek socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tarnautojai, tiek valstybinės ir darbo inspekcijos pareigūnai ruošę pastabas dėl mobingo prevencijos ir darbo kodekso nuostatų.

Pagal pirmaujančius Europos mokslininkus, mobingas darbiniame gyvenime apima priešišką, tęstinę veiklą, bendravimą daugiausia nukreiptą į vieną asmenį, kuris atsiduria bejėgiškoje, neapsaugotoje padėtyje ir laikomas toje padėtyje tęsiant mobingo veiklą. Tai jokiu būdu ne vienkartinis veiksmas.

Dar vienas akibrokštas kai tiek darbo inspekcija, tiek ministerija vykdydami savo funkcijas laikosi ydingos pozicijos, reikalaujančios iš pareiškėjo įrodymų, o ne aplinkybių aprašymo. Jie niekaip negali įsisavinti ir įrodinėjimo naštos pasiskirstymo tokio pobūdžio klausimuose. Principo ,,prima facie“ netaikymas nagrinėjant mobingo ir diskriminacinio pobūdžio bylas tik patvirtina, kad tiek valdžios institucijoms, tiek šios kadencijos seimo daugumai dirbančiųjų reikalai nėra aktualūs.  Jiems per maža mobingo aukų…

2021 sausio mėnesį Lietuvos profesinė sąjunga ,,Sandrauga“  pateikė Lietuvos Respublikos Seimui bei Trišalei Tarybai įstatymo projektą  ,,Dėl darbo užmokesčio mokėjimo terminų, vietos ir tvarkos“  Siekiant darbo užmokesčio, dienpinigių ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų išmokėjimo skaidrumą ir sąžiningumą bei šešėlinės ekonomikos mažinimo projektą pateikę ,,Sandrauga“ atstovai mato didžiulę naudą savo nariams, ypač transporto, statybos, kelių priežiūros sektoriuose. – Suprantame, kad yra kai kurių neišspręstų klausimų ir išimčių, tačiau akivaizdu, kad metus laiko trukę svarstymai ir sugaištas laikas davė pozityvų rezultatą – didesnį pasitikėjimą profesinėmis sąjungomis – teigia profesinės sąjungos ,,Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis. 

Valstybinė darbo inspekcija informuoja, jog 2022 m. liepos 12 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 139 straipsnio 3 dalies pakeitimas, kuriame nurodoma, jog darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, taip pat dienpinigiai ir komandiruotės išlaidų kompensacijos privalo būti mokami pavedimu į darbuotojo nurodytą darbuotojo mokėjimo sąskaitą, išskyrus jūrininkus, kuriems taikoma Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymo nustatyta darbo užmokesčio mokėjimo tvarka, ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 71 ir 140⁸ straipsniuose nurodytus prieglobsčio prašytojus ir užsieniečius, kurie turi teisę dirbti.

Minėta išlyga dėl darbo užmokesčio mokėjimo į darbuotojo mokėjimo sąskaitą taikoma tik Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 71 ir 140⁸ straipsniuose nurodytiems subjektams. Atitinkamai Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties pakeitimai numato, kad būtent atvejais jeigu prieglobsčio prašytojas, įgijęs teisę dirbti ar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“140⁸ straipsnio 3 dalyje nurodyti prieglobsčio prašytojai ir užsieniečiai, įgiję teisę dirbti, dėl objektyvių priežasčių neturi mokėjimo sąskaitos, darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos gali būti mokamos nesilaikant DK 139 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas mokėti į darbuotojo mokėjimo sąskaitą.

Primename, kad nuo 2022 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos darbo kodekso 139 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriuo buvo pakeista DK 139 straipsnio 3 dalis, joje numatant, kad darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, taip pat dienpinigiai ir komandiruotės išlaidų kompensacijos, privalo būti mokami pavedimu į darbuotojo nurodytą darbuotojo mokėjimo sąskaitą.

Remtasi VDI ataskaita.

Agnė Gelžinė