Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ buvo vien iš tų profesinių sąjungų, kuri 2016 metais atkakliai priešinosi darbo kodekso (2016 m. buvo keičiamas Darbo kodeksas) liberalizavimui, profesinių sąjungų teisių siaurinimui, ji vienintelė iš visų profesinių sąjungų Lietuvoje atsisakė pasirašyti ir pritarti žeminančioms ir iš esmės neteisingoms naujosios daugumos ( tada premjeras buvo S. Skvernelis) „stumiamoms“ darbo kodekso formuluotėms. Priminsiu, kad viso iki 2016 metų galiojusio darbo kodekso keitimo didžiausias ,,duobkasys‘‘ buvo tuometinis socialdemokratas Butkevičius.
Norėčiau pabrėžti, užakcentuoti, padiskutuoti, apie tai, kad vasario 8 dieną Trišalėje Taryboje Lietuvos advokatūros atstovai pristatė LR Darbo Kodekso 61 str. 3 dalies pakeitimo projektą, kuriuo siekiama, kad ,, Jei darbdavys dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla, negali darbuotojo po tikslinių atostogų grąžinti į tą pačią darbo vietą (pareigas) ir darbuotojui yra pasiūloma lygiavertė darbo vieta (pareigos), įskaitant darbo užmokestį, darbuotojui atsisakius dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis, darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį šio kodekso 57 str. ( darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės) nustatyta tvarka, įskaitant ir su darbuotojais, auginančiais vaiką iki trejų metų“. Labai gaila ir apmaudu, kad tokiu sunkiu laikotarpiu (žmonėms nespėjus atsitiesti po pandemijos laikotarpio, žaibiško infliacijos augimo, karo veiksmų Ukrainoje) kapitalo atstovai per įvairias asociacijas, per ,,tipo garsias“ advokatų kontoras siekia dar labiau apsunkinti dirbančiųjų padėtį
Nuo „senų laikų“ iki šiol darbdaviui jo iniciatyva yra kategoriškai draudžiama atleisti iš darbo nėščias darbuotojas nuo sužinojimo dienos ir kai iki jos kūdikiui sukaks 4 mėnesiai, išskyrus atskirą susitarimą, taip pat yra draudžiama atleisti iš darbo pašauktus atlikti privalomą karinę tarnybą, savanorišką nenuolatinę karo tarnybą arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą ir darbuotojais auginančiais vaiką iki trejų metų.
Kas atsitiko ir kokia teisminė praktika susiklostė, kokie tyrimai pagrindžia būtinumą ,,išmesti“ iš darbo mamas auginančias vaikus iki trejų metų. Nei Sveikatos apsaugos ministerija, nei darbo ir socialinių reikalų ministerija nepateikė jokių duomenų, skaičiavimų, tyrimų rezultatų, kodėl turėtų būti atimama socialinė garantija iš darbuotojų auginančių vaiką iki trejų metų.
Rytoj darbo santykių komisijos posėdyje Trišalė Taryba pavedė išanalizuoti ar darbuotojas auginantis vaiką iki trejų metų yra labiau socialiai pažeidžiamas ir juos reikia apsaugoti nuo darbo netekimo ar ne. Verslo, kapitalo atstovai mano, kad nereikia jokių socialinių garantijų asmenims auginantiems vaikučius ir kad verslui reikia kuo mažiau rūpintis socialiniais klausimais. Sandrauga atstovai mano kitaip ir ruošiasi kovai prieš liberalistinius sprendimus, nukreiptus prieš elementarų žmogiškumą.
Kaip galvojate Jūs? kas šioje situacijoje galėtų patarti seimo nariams ir verslininkams, kad moterys nebijotų gimdyti ir auginti vaikų, bent iki trejų metų?
Teisininkė Agnė Gelžinė
