Artėja žmogaus teisų diena. Ji 1948 m. gruodžio 10 d. įtvirtinta visuotine žmogaus teisių deklaracija. Šis Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtas dokumentas yra visuotinai svarbus, juo remiantis taip pat buvo sukurta ne tik daugelis žmogaus teises reglamentuojančių tarptautinių teisės aktų, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurioje įtvirtintos žmogaus teisės, laisvės ir pareigos. Joks kitas įstatymas negali prieštarauti Konstitucijai.

Deja, bet visuomenei sparčiai tobulėjant, žmonės vis dar tyliai kenčia ir leidžia pažeidinėti jų teises. Kaip akivaizdžiai pažeidžiamos žmogaus teisės, matome iš Baltarusijos situacijos. Kuomet prabilę žmonės yra uždaromi į kalėjimus, prieš juos naudojamas fizinis smurtas ir šiuos įvykius lydi ne viena mirtis. Visą tai daro valdžia ir jos pareigūnai. O kas gina paprastus žmones? Senosios demokratinės valstybės, kurios gali šią situaciją pakeisti, tik stebi tai iš šono lyg spektaklį, ir imasi tik deklaruojamų veiksmų. O juk tokia situacija brendo metų metus ir žmonės visa tai toleravo.

Žmogaus teisų pažeidimas yra aktualus ir darbo santykiuose. Atrodo lyg niekur nepabėgom nuo feodalizmo, „jei gimei valstiečiu, juo ir liksi“, o gyvenimas eina luomų visuomenės pagrindu. Nors visos sąlygos ginti savo teises yra. Klaida save laikyti nuskriaustuoju, kuomet pats žmogus nerodo pastangų apsaugoti savo teisėtus interesus ir nusileidžia kai kurių darbdavių daromiems sprendimams.

Dažnu atveju žmogus, patenka į bejėgišką padėtį kai pradeda kelti klausimą dėl savo teisėtų interesų užtikrinimo darbo aplinkoje ir darbo santykiuose. Darbdavys, „nugesina“ šį triukšmą, vos tik paminėdamas atleidimą iš darbo. Tuo ir naudojasi dauguma darbdavių. Gaila, bet šiuo metu kai kurie nenaudėliai naudojasi žmonėmis ir yra visuomenės piktžolės, kuriai išrauti nepakanka vieno darbuotojo pastangų.

Tam, kad šią tironiją užbaigti nereikia slėptis ir tylėti, tikėdamasis, kad viskas pasibaigs savaime. O padėti dalyvauti darbo santykiuose padeda Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ teisininkai, darbuotojai, profsąjungos nariai.

Nesvarbu kokio amžiaus darbuotojas, visada patarimas iš šono, ypač darbo teisės klausimais, yra reikalingas. Žmogus supranta, kad jis ne vienas kai turi užnugarį ir sukaupia daugiau drąsos prabilti apie pažeidžiamas savo teises. Taip opi visuomenės problema, kuri yra labai gerai slepiama politikų, kaip ir kai kurių darbdavių veiksmų, kurie neatitinka įstatymų.

Minėdami artėjančią žmogaus teisų dieną, nepamirškite, kad tai ne tik ant popieriaus parašyti žodžiai, bet įstatymais įtvirtintos garantijos.

Aut: LPS „Sandrauga“ teisininkė Ieva Dambrauskaitė

Daugiau skaitykite: www.sandrauga.lt

Daug kalbame apie šiuo metu karantino laikotarpio metu atsiradusius darbo santykių nuansus: neteisėtus atleidimus, darbo užmokesčio neišmokėjimus, prastesnių darbo sąlygų įforminimus ir prastovas. Tačiau už viso to slypi ne tik santykiai tarp darbuotojo ir darbdavio, tačiau kiekvieno iš jų kaip žmogaus moralinių bei žmogiškųjų vertybių  visuma.

Esame įprate girdėti, jog paslaugų ir sveikatos sektoriuose noras padėti žmogui, paslaugumas, supratingumas ir žmogiškumas šiais laikais nėra svarbiausi kriterijai. Kuomet atsirado Covid – 19 virusas ypač atsiskleidė sveikatos sektoriaus spragos ir čia užgriuvo tikras chaosas. Gydytojai pirmam fronte dirba, be perstojo, be poilsio, rizikingoje aplinkoje. Tad suprantama, jog kiekvieno paciento su plačia šypsena dėl nuovargio negali pasitikti.

Aplink visi kritikuoja ir pyksta ant darbuotojų dirbančių sveikatos sistemoje,  teigdami kad dabar yra viena liga Covid – 19. Formuojama prasta nuomonė apie gydymo įstaigas. Atrodo kiek daug negatyvo aplinkui. Tačiau atsiranda gydytojai ar medicinos darbuotojai, kurie vis dar yra išlaikę žmogiškumą net ir sukiausiu savo profesijos laikotarpiu. Jie stengiasi padėti žmogui. Tokie medikai yra kaip mažas gintaras smėlio kopoj. Tikrai džiugu žinoti kad žmogiškumas dar nėra miręs, ypač šiame chaose ir ne tik sveikatos sistemoje bet ir visoje darbo rinkoje.

Tačiau kodėl jis šiais laikais paslaugumas, supratingumas, žmogiškumas tapo tokie netikri? Ar tai kalta sistema, gyvenimo ritmas ir globalizmo tendencijos?  Kodėl nebepastebimi pasiaukojantys žmonės, kurie taip reikalingi sergančiai mūsų visuomenei?

Ką reikia daryti kad, ne dirbtinio įvaizdžio sukurti veikėjai, o tikrieji „herojai“ būtų pastebimi ir įvertinti.

Ką manote jūs?

Aut: Pėlėdų Šilelis

Ne, šiandien nerašysime apie augančias šildymo sąskaitas ar rytais neužsivedantį automobilį. Šįkart norime atkreipti dėmesį į temperatūrą biure ar kitoje darbo vietoje. Žiemos metu, darbdavys, stengdamasis sutaupyti lėšų gali „prisukdamas“ radiatorius ir versdamas darbuotojus kęsti šaltį.

Visų pirma, be abejonės, tokiais veiksmais darbdavys pažeistų darbo kodekso normas, įpareigojančias darbdavį sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmignas darbo sąlygas. Tačiau darbo kodekse konkrečiai nenurodoma kokios konkrečiai darbo sąlygos laikomos saugiomis bei kokia temperatūra turėtų būti palaikoma darbo vietoje. Be to, biure dirbant keliolikai žmonių, sunku suderinti kiekvieno darbuotjo šiluminius porekius.

Dėl šių priežasčių konkretaus leistino temperatūros darbo vietoje intervalo tenka ieškoti atskirai patvirtintose higienos normose (nuoroda apačioje). Šiose normose nurodyta, jog dirbant nesunkius darbus, nereikalaujančius daug fizinio darbo, temperatūra darbo vietoje negali būti žemesnė kaip 20 laipsnių celcijaus žiemos metu. Kuo daugiau fizinio darbo dirba darbuotojas, tuo mažesnę temperatūrą darbo vietoje darbdaviui leidžiama palaikyti.

Reikia pastebėti, kad šios taisyklės nėra absiliučios ir gali kisti dėl daugybės konkrečių darbų specifikos, tačiau svarbiausia žinoti, jog darbdavio siekis sutapyti verčiant darbuotojus šalti, nėra teisėtas ir gali būti sprendžiamas darbo inspekcijos.

Taip pat negalime pamiršti ir dirbančiųjų lauke. Nors visiems aišku, jog dirbant lauke pastovios temperatūros paialkyti neįmanoma, tačiau svarbu pastebėti, kad darbdavys privalo aprūpinti darbuotojus tinkama apranga arba, kaip nustato darbo kodekso 144 straipsnio 8 dalis Darbuotojams, kurių darbas yra kilnojamojo pobūdžio arba atliekamas lauko sąlygomis, arba susijęs su kelionėmis ar važiavimu, kompensuojamos su tuo susijusios padidėjusios išlaidos už faktiškai tokio pobūdžio dirbtą darbo laiką.

Higienos normos https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.230880?jfwid=fhhu5mggf

Nesušalkite ir likite sveiki!

LPS “Sandrauga”

Teisininkas Darius Rušinas

Dar neatradusi vieningumo vyriausybė, sugalvojo Lietuvos žmones apkrauti dar vienu mokesčiu. Kol LR Prezidentas užsiėmęs svarstymais apie ministrų kandidatūras, Vyriausybėje laikinai einantis pareigas sveikatos ministras A. Veryga sugalvojo savo kandenciją užbaigti su griausmu atnaujindamas pasiūlymą dėl  cukraus mokesčio. 2017-aisiais apmokestinti cukrų rėmė ir tuometinis Europos Sąjungos (ES) sveikatos komisaras Vytenis Povilas Andriukaitis, tačiau tuometinė dauguma nemanė, jog bus pasiektas norimas efektas ir šį pasiūlymą atmetė.

Anot „Swedbank“ ekonomisto Nerijaus Mačiulio šis mokestis potencialiai papildytų biudžetą 100 mln. Eurų, taip pat keistų gyventojų elgseną  į „gerąją pusę“, nes skatintų rinktis sveikesnius produktus. Pagal jo skaičiavimus, neaišku kuom remiantis, duonos kepalas pabrangs vos 2 centais, ir to nepajaus būtiniausias prekes perkantys pirkėjai.

Kuris žmogus pasaulyje renkasi prastesnį maistą savo noru???? Atrodo kad žmonės su tokiais pasisakymais niekada nėra matę gatvėje ar parduotuvėje senyvo amžiaus žmogų kuris skaičiuoja centus pigiausiam duonos kepalui nusipirkti. Greičiausiai per savo didelį priteklių nemato realios Lietuvos žmonių kasdienybės. Matyt Lietuvoje žmonės maistą perką tik egzistavimui, kad galėtų visas savo gaunamas pajamas grąžinti vyriausybei, užkrautų mokesčių būdu.

Problema nėra tame, kad Lietuvos žmonės savu noru valgo prastą maistą. Problema yra tame, kad pirmarūšiai maisto produktai Lietuvoje yra kone dvigubai brangesni nei tarkim Danijoje. Taip pat į Lietuvą atvežamas didesnis procentas antrarūšių ir trečiarūšių maisto produktų. Žmonės perka pigiausia maistą  kuris nėra sveikos sudėties dėl to kad negali įpirkti sveikesnių produktų.

Tačiau kaip kalba pakrypsta apie MMA didinimą, kuris šiuo metu siekia tik 608 Eur. (bruto), valdžios atstovai nėra linkę be didelių apsvarstymų pagerinti Lietuvos piliečių pragyvenimo lygį. Kažkodėl dauguma linkę akcentuoti tik būtiniausiu žmogaus poreikius, būtiniausių maisto produktų krepšelį ir mokesčius už butą. O ką daryti ypač jaunoms šeimoms? kurių būtiniausios išlaidos yra ne tik maistas ir mokesčiai, bet ir išlaidos vaikų išsilavinimui, rūbams ir nenumatytoms kitoms išlaidoms, kurios jaunose šeimose ypač aktualios. Tačiau nepagalvoja, kad žmogus turi iš savo pajamų ne tik egzistuoti, bet ir gyventi.

Aut: Pelėdų Šilelis

Praėjusį kartą aptarėme ką darbuotojams būtina žinoti, kai darbdavys nusprendžia darbuotojus išleisti į prastovą. Šiandien aptarsime kaip darbdavys gali gudrauti, norėdamas atleisti darbuotojus ir patirti kuo mažiau išlaidų.

Ko gero, pirmiausia darbdavys darbuotojams siūlo nutraukti darbo sutartį bendru sutarimu arba darbuotojui liepia rašyti pareiškimą atleisti iš darbo savo noru. Šiuo atveju svarbu žinoti, kad pateikęs pareiškimą atleisti savo noru, darbuotojas gali per tris darbo dienas šį pareiškimą atšaukti.

Šiek tiek sudėtingiau apsispręsti tampa, kai darbdavys pasiūlo nutraukti darbo sutartį bendru sutarimu. Dažniausiai tokiu atveju darbuotojams pasiūloma kokia nors kompensacija, todėl darbuotojui itin svarbu žinoti kokio dydžio išeitinę išmoką darbuotojui privalo sumokėti darbdavys kiekvienoje konkrečioje situacijoje.

Jeigu darbuotojas atleidžiamas dėl svarbių priežasčių (dažniausia dėl to, jog darbuotojas nesutinka dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis arba jeigu darbuotojo atliekama funkcija darbdaviui tampa pertekline), darbdavys privalo sumokėti dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę kompensaciją.

Svarbu pastebėti, jog esant svarbioms priežastims, darbuotojas apie atleidimą turi būti įspėtas prieš vieną mėnesį. Vis dėlto, atleidžiant darbuotoją be svarbių priežasčių , įspėjimo terminas trumpinamas iki trijų dienų. Taigi, jei darbdavys, siūlydamas nutraukti darbo sutartį bendru sutarimu, siūlo mažesnes išeitines kompensacijas ir/ arba nori darbo sutartį nutraukti ankščiau, nei numato įstatymas, tokio susitarimo pasirašyti nevertėtų.

Darbuotojui, atleidžiamam iš darbo, taip pat pravartu žinoti kiek nepanaudotų kasmetinių atostogų dienų jis yra sukaupęs. Tai padaryti nesunku – pakanka žinoti, jog pagal bendrą taisyklę, darbuotojui priklauso dvidešimt darbo dienų per metus (jeigu dirbama pagal penkių dienų darbo savaitės laiko norma).

Detaliai žinoti kokias sumas turi išmokėti darbdavys pravartu dar ir todėl, nes darbdaviui pilnai neatsiskaičius su darbuotoju iki numatyto termino, darbuotojas įgyja teisę gauti netesybas, kurios lygios vidutiniam darbuotojo darbo užmokesčiui už kiekvieną pradelstą dieną.

Žmogui gali kilti mintis susigundyti „apgauti“ darbdavį ir gauti įstatyme numatytas išmokas per darbo ginčų komisiją. Tačiau darbuotojas neturi pamiršti, kad jis dar darbinsis ir kitoje įmonėje, kurioje gali paprašyti rekomendacinio rašto, charakterizuojančio darbuotoją. Reputaciją nusipirkti sudėtinga.

Aut: LPS „Sandrauga“ teisininkas Darius Rušinas